„Pupasodis gyvai 2013“ arba Vidmanto monologas apie tai, kas svarbiausia

, Zita Reipienė
„Pupasodis gyvai 2013“ arba Vidmanto monologas apie tai, kas svarbiausia

Rugpjūčio 15 dieną Pupasodyje (Alytaus r.) Gerdos ir Vidmanto Veselgų sodyboje įvyko IV gyvos muzikos festivalis „Pupasodis gyvai 2013“. Renginys, be kitų vardų, dar vadinamas ir gerumo bei draugystės švente. Galima diskutuoti iki begalybės, koks gerumas yra veiksmingesnis, reikalingesnis, svarbesnis: viešas, paskelbtas, išgarsintas ar tylus, kantrus, anonimiškas, kasdienis, bet faktai, kad kasmet Pupasodžio koncertai sukviečia vis daugiau žiūrovų, koncertuoja vis daugiau muzikos profesionalų, paramai suaukojama vis daugiau pinigų, o festivalio sumanytojas ir organizatorius Vidmantas tik pasibaigus festivalio koncertui jau planuoja kitų metų renginį, tikrai nenuginčijami.
„Pupasodžio festivalyje esu pirmą kartą. Pabuvau, paklausiau, o jausmas – lyg būčiau pabuvusi bažnyčioje.“
„Galėtų būti alaus. Vis tiek daugiausia susirenka suaugusių žmonių.“
„Atvažiavau su vaiku. Čia taip gražu ir laisva. Ir nėra apsvaigusių nuo alkoholio. O kaip gražiai su tais kamuoliais vartaliojasi vaikai.“
„Galėjo būti daugiau liaudiškos muzikos.“
„Šiame festivalyje reikėtų atsisakyti liaudiškų „giesmių“ ir visokių lietuviškų raudų ir lyrikų.“
„Tai tik dalelė išsakytų nuomonių, pastabų, patarimų... Už visas mintis esu dėkingas, aišku, smagiau girdėti gerus žodžius, iš jų suprantu, kad tradiciniu tapęs festivalis reikalingas žmonėms. Atkreipiu dėmesį ir į geranoriškas pastabas, bet, atvirai pasakius, visai šalia turiu žmones, kurių nuomonę labai vertinu, su kuriais daug diskutuojame, kurie labiausiai pritaria ir palaiko. Tai ištikimiausias draugas Dalius iš Gaidelių kaimo su žmona Daiva ir, žinoma, mano žmona Gerda. Kita vertus, turiu labai aiškią renginio viziją, žinau, koks jis turėtų būti, ir džiaugiuosi, kad kiekvienais metais vis ryškesnis Pupasodžio festivalio veidas: gyva, puikiai, kokybiškai skambanti muzika, profesionalumas, bardų, džiazo, bliuzo (arba labai jiems artimų) stilių muzika, jaunų atlikėjų ir grupių muzikavimas... Ir jokio alkoholio. Na, o turintiems savų įsivaizdavimų ir vizijų nuoširdžiai linkiu imti ir suorganizuoti kažką panašaus, o tada jau vertinti, diskutuoti, galbūt kritikuoti...
Kad festivalio galėtų nebūti, nekyla nė mintelės, nes jis tapo ne tik mano, bet ir mano šeimos, artimųjų, bičiulių, kaimynų gyvenimo dalimi. Šiuo metu nežinau gražesnio derinio už natūralią gamtą, gyvą muziką ir dalijimąsi gerais dalykais (šiltomis emocijomis, turimais talentais ar finansinėmis lėšomis). Gal todėl žmonės (nesvarbu, kas jie buvo – žiūrovai, dalyviai, scenos pagalbininkai ar blynų kepėjai...) po Pupasodžio festivalio vėl nori čia sugrįžti, nes pajunta  harmoniją su aplinka, savimi. O šiandien tai gal yra didžiausia gyvenimo prabanga? Todėl šiais metais savo trijų sakinių sveikinimo kalboje ir kalbėjau apie tai, kad žmonės per mažai vertina tuos dalykus, kuriuos gauna už dyką, pirmiausia – sveikatą.
Aiški vizija, ko gero, lemia labai didelę dalį festivalio sėkmės. Ir prasmės atradimas. Neabejoju, kad festivalis visada bus ir labdaros renginys (surinktos lėšos skiriamos asociacijos „Bendrakeleivės“ veiklai), taigi palaimintas iš aukštybių, gal todėl ir šiais metais kažkur visai netoliese lijo, o Pupasodyje – ne.
Ir, žinoma, žmonės, kuriais galiu pasikliauti. (Nenoriu turėti jokių reikalų su žodžio nesilaikančiais žmonėmis.) Jau sakiau, kad man labai svarbu garso kokybė. Esu visiškai ramus, kai koncerte dirba garso operatoriai Raimundas Abromavičius, Dalius Pasaravičius, Mindaugas Bartusevičius, kai dainuoti pažada Greta Vitaitė ar kolega Rikantas Žukas. Turiu ir daugiau nuolatinių patikimų pagalbininkų. Kai greta žmonės, kuriais galiu pasitikėti, kai jie išgirsta, atsiliepia, tesi žodį, tai niekas nesunku.
Ir, aišku, muzikantai, atlikėjai. Nepagailintys visos gražios vasaros dienos viso gražaus savo laiko, atvažiuojantys savo lėšomis. O dar reikia nepamiršti ir pasirengimo koncertui, repeticijų namuose, nes pasirodymas Pupasodžio scenoje – tai atsakomybė. Visiems atlikėjams žemai lenkiuosi.
Vis dėlto labiausiai džiugina, tiesiog šių metų atradimu laikau visus muzikavusius paauglius ir jaunimą. Jų nemažai, jie skirtingi, bet tokio entuziazmo ir energijos šėlsmo Pupasodžio scenoje dar nebuvo. Tai visų pirma paauglių bliuzo grupė „George Mo & Teens in Blues” iš Marijampolės: Viltenis Dzemijonas (12 m., mušamieji), Adomas Raulušaitis (13 m., bosinė gitara), Titas Vyšniauskas (13 m., gitara), Matas Raulušaitis (18 m., gitara), vadovas Georgijus Musteikis; estradinio vokalo studijos „Soliaris“ vokalistė Vakarė Dimšaitė ir Alytaus profesinio rengimo centro instrumentinė grupė – Edgaras Akopdžanjanas, Gediminas Kamandulis, Mantas Zataveckas, projekto vadovas Nerijus Malinauskas; Alytaus jaunimo kūrybos centro atlikėjos Aurelija Baliukynaitė ir Andželika Rutkauskaitė bei savo kūrybos dainas dainuojančios Živilė Akranglytė, Laura Misiukevičiūtė, Modesta Šacikauskaitė (visų mokytojas Vygantas Leonavičius); Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos studentai Tadas Pasaravičius (saksofonas) ir Aurimas Bačinskas (gitara); linksmos muzikos (ir jaunuolių) grupė iš Lazdijų „DaFylk“, vadovas Justas Grėbliūnas; laisvi menininkai Ernestas Urbonas (vokalas) ir Edgaras Akopdžanjanas (gitara). Nė kiek neabejoju, kad Pupasodžio scena šiems jauniems veržliems žmonėms gali tapti padrąsinimu, skatinančiu „neužkasti“ talentų, mokytis, studijuoti, siekti muzikinės karjeros aukštumų, nes jie čia pajunta profesionalaus muzikavimo skonį, lygį ir atsakomybę. Čia jie gali, jei tik nori, ir  pasimokyti iš vyresnių kolegų. Galbūt sceninės laikysenos, pasitikėjimo savimi, profesionalumo, galbūt paprasto žmogiško buvimo, pagaliau kantrybės...
„Pupasodyje 2013“ dalyvavo tikri savo atliekamos muzikos stiliaus, savo srities profesionalai, vokalinio ar muzikinio meno virtuozai – vokalistai Eglė Malinauskienė ir Egidijus Ciskevičius (akompanavo Indrė Stankevičiūtė); Dzūkijos „Lietuvos balsas“ Antanas Laugalis (akompanavo Joana Laugalienė); vieną iš seniausių klasikinio bliuzo ir savo kūrinius atlikę Artūras Sikorskis, Andrius Abromavičius, Raimundas Abromavičius; neprilygstamosios (ne todėl, kad gražios ir dukterėčios, bet kad talentingos) Greta Vitaitė ir Laura Vitaitė-Kazlauskienė (su Sauliumi Šukiu); liaudiško muzikavimo žinovė Genovaitė Švabienė su sūnumi Algiu Straigiu ir savo kūrybos dainomis; Egidija Pocienė ir jos vadovaujamas moterų ansamblis „Lyra“ (akompanavo Lauryna ir Paulina Labutytės bei Lina Abromavičienė); Alytaus jaunimo centro vokalinės studijos „Boružėlė“ duetai: mokytoja Raimonda Remeikienė su mokine Melita Zavestauskaite ir dvi mokytojos – R. Remeikienė ir Dalia Kazlauskienė; na ir, žinoma, scenos princesė, kurios netrikdo nei krintantys mikrofonai, nei akompanavimas pačiai sau, Kristina Cibulskė iš Lazdijų (beje, Kristina sėkmingai dalyvauja TV3 televizijos projekte „X Faktorius“. Sėkmės!).
Nemėgstu gręžiotis į praeitį, bet šįkart toks tarsi grįžtelėjimas į pradžią – pirmąjį koncertą, pavadintą bardų festivaliu, buvo dainuojamosios poezijos (visada gražu moterims ir visokių esmių ieškotojams) atlikėjų dalyvavimas. Šiam muzikos stiliui atstovavo Kulautuvos bardų festivalio „Akacijų alėja“ dalyviai Matas Kaunietis ir Dangiras Petraitis iš Kauno bei alytiškis bardas Vaidas Miknius, kuriam pritarė kylanti gitaros žvaigždė Šarūnas Kunigiškis.
Na, ir dar ne viskas. Dar tie, apie kuriuos visada galvoju su dideliu dėkingumu, pagarba – ir profesionalūs, ir patikimi, ir... ištikimi. Tai visų keturių festivalių „Pupasodis gyvai“ dalyviai – grupė „Kryžkelė“ (vadovas Viktoras Safronovas) iš Lazdijų, Maura Jarmalienė, beje, iš atlikėjos, kaip pati sako, užaugusi iki renginio vedėjos. Aišku, mano „Kaprizo“ komanda – Greta, Rikantas ir visi bičiuliai: Augustinas Šeduikis, Saulius Šukys, Andrius Abromavičius, Justas Grėbliūnas. Smagu pajusti, kad ir mes – savi – esame žiūrovams reikalingi, kad mūsų laukia, klausosi... Čia jau verta įrašyti ir grupę „Intervalas“ (vadovas Rimantas Sinica) iš Utenos. Pernai pažadėję „mielai atvažiuoti“ patys parodė iniciatyvą, tesėjo pažadą. Smagu, kad juos remia, palaiko jų (Utenos rajono) kultūros centras.
Koncertas užsitęsė, žiūrovai neskubėjo skirstytis, dalyviai, atlikę savo programą, nelėkė namo, o klausėsi kolegų, kartu dainavo, vėliau ir šoko...
Gal tikrai – ir vėl man pavyko? O jei reikėtų paaiškinti, kur paslaptis, pasakyčiau gal banaliai, bet tai išbandyta: reikia žinoti, ko nori ir pakelti užpakalį nuo sofos, stovinčios prieš televizorių... Ir tikėti. Ir mylėti žmones. Ir turėti sveikų gerų ambicijų. Ir nebijoti norėti daug. Ir turėti drąsos keistis. Ir neišsigąsti nesėkmių. Ir skaityti knygas. Ir...“

APIE TAI, KAS IRGI SVARBU, BET Į MONOLOGĄ NETILPO
Renginį parėmė Alytaus rajono bei Lazdijų rajono savivaldybės, Raimonda ir Robertas Seiliai, Genutė  Monikienė, UAB „Dairesta“, UAB „Baltmestas“. Nuoširdžiai visiems ačiū.
Informacijos skleidėjas – radijas FM99, vaizdo operatorius Kęstutis Krivas, festivalio gražiausias akimirkas fiksavo fotografai Daiva Liubamirskaitė, Darius Mensevičius, Arūnas Vaitkus.
Buvo galima įsigyti (ir įsigyta) Ingridos Vaitkienės, Arūno Vaitkaus, Benjamino Jenčiaus tapybos darbų. Dalis pinigų pervesta į „Bendrakeleivių“ fondą.
Alytiškių Daivos ir Sigito Vaikšnorų šeima padovanojo „Bendrakeleivėms“ vėliavą. Dabar su gerų žmonių pagalba asociacija „Bendrakeleivės“ turi visus stipriai bendruomenei reikalingus ženklus: patalpas, internetinę svetainę, himną, vėliavą.
Tradiciškai buvo kepami skanūs bulviniai blynai. Kepė Aurelija (su pagalbininkais Greta ir Gyčiu). Iškepė apie 400 blynų ir visi buvo suvalgyti. Išgerta apie 40 litrų naminės giros. Pinigai, kurių „kiek negaila“ už blynus ar girą skyrė susigundę pasivaišinti, irgi atiteko asociacijai „Bendrakeleivės“.
Festivalio dieną asociacijai „Bendrakeleivės“ paaukota šiek tiek daugiau kaip 3 tūkstančiai litų. Finansinės lėšos šiuo metu labiausiai reikalingos sergančių onkologinėmis ligomis alytiškių, jų šeimų narių susitikimams su psichologinės, emocinės pagalbos specialistais organizuoti. Asociacijos pirmininkė Vilija Makauskienė vis dar negali atsistebėti, atsidžiaugti ir festivalio sodybos šeimininkų Gerdos bei Vidmanto Veselgų, ir daugybės jų sukviečiamų žmonių gerumu.
Lyg ir netikėtumas kitą rytą po koncerto – visiškai neprišiukšlinta, visai nieko nereikėjo tvarkyti ir rankioti. O gal nieko keisto. Juk daugiau kaip 10 metų Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, jo darbuotojai moko, auklėja, aiškina, šviečia, kaip su atliekomis turi elgtis save ir kitus gerbiantys žmonės. Taigi...
Iki susitikimo kitais metais festivalyje „Pupasodis gyvai 2014“.
Ir dar. Nedidukas berniukas, iki soties prisivoliojęs ant žolės ir „neišskalbiamai išsižaliavęs kelnes“, po koncerto tėvų raginamas greičiau važiuoti namo, mamos paklausė: „O gal geri turėtume būti ne tik Pupasodyje?“

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.