Algimantas Mikelionis
Jau kurį laiką Lietuvą drebina mokytojų streikas ir žinios apie jį mirga marga laikraščių puslapiuose, interneto portaluose, Facebook’e, televizijoje, apie tai kalbama per radiją. Mokytojų grupė net ėmėsi itin drastiškų priemonių: jau kuris laikas jie dienas ir naktis leidžia Švietimo ir mokslo ministerijoje, o ne namuose su savo sutuoktiniais ir vaikais ar mokyklose mokydami savo mokinius. Pagal drastiškus veiksmus, kurių jie ėmėsi, atrodytų, kad mokytojų padėtis Lietuvoje itin prasta ir jie priversti imtis kraštutinių priemonių.
Ko gero, jūs jau tikitės, kad aš imsiu verkšlenti, kokie mokytojai vargšai, kaip juos engia beširdė valdžia ir t. t. Deja, šito šiame straipsnyje nebus, nes mokytojai nėra kažkokie išskirtiniai vargetos, gyvenantys itin prastai ir valdžios priremti prie sienos. Mokytojų streiko nepateisinu visų pirma todėl, kad jie Lietuvoje gauna tikrai ne patį mažiausią atlyginimą už darbą. Kuo, sakykit, blogesni už mokytojus socialiniai darbuotojai, gydytojai, bibliotekininkai, gaisrininkai ir kitų profesijų atstovai? Ogi niekuo. Tad kodėl mokytojai gyvendami tikrai neprasčiausiai verkia ir dejuoja lyg už savo darbą gautų tik grašius? Paprasčiausiai norėdami pagerinti savo ir taip ne prastą padėtį jie siekia savo ir taip nemažus atlyginimus dar pasididinti. Niekas nesako, kad švietimo ir mokslo reforma yra be trūkumų, bet reikia vadovautis paprasta logika: mažėjant vaikų skaičiui turi mažėti ir mokytojų skaičius. Jeigu pedagogų skaičius nemažėja, jiems turėtų būti mažinamas atlyginimas. Norint, kad atlyginimas didėtų mažėjant vaikų skaičiui, reikia mažinti ir mokytojų skaičių.
Žinoma, būtų labai gerai, jeigu gyventume kaip A. Mamontovo dainoje: ilgai, laimingai ir gražiai. Bet gyvenimas ne daina ir jame visko būna. Labai blogas dalykas, kad mokytojai turi ne vieną ir ne dvi profesines sąjungas. Jų visa galybė ir jos, o ne mokytojai turėtų derėtis su valdžia dėl mokytojų reikalų. Žiūrint į mokytojus, kurie aklai užsispyrę nesitraukia iš Švietimo ir mokslo ministerijos, laipioja per langus ir dar teigia, kad čia viskas ne dėl pinigų, mane apima pasipiktinimo jausmas. Mokytojai palikę savo mokinius likimo valiai sprendžia savo reikalus vietoj to, kad darytų tai, kas jiems priklauso. Tiesa, streikuojančių nėra daug, bet savo mokiniams jie rodo itin prastą pavyzdį. Jie moko vaikus, kad gyvenime, kai turėsi darbą ir būsi juo nepatenkintas, nes prastai dirbsi ir gausi mažą atlyginimą, geriausiai yra streikuoti, t. y. nedirbti siekiant išsimušti sau geresnes sąlygas. Apie mokytojų algas. Gyvenime nebūna stebuklų: kuo mažiau dirbi, tuo mažiau uždirbi, kuo daugiau dirbi, tuo daugiau uždirbi. Žinoma, daug kas norėtų daug uždirbti mažai dirbdamas arba dar geriau: visai nedirbdamas! Bet taip nebuvo, nėra ir nebus.
Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu visų profesijų atstovai ne dirbtų savo darbus, o pasektų mokytojų pavyzdžiu, t. y. streikuotų. Jeigu gydytojai nepriimtų sergančių žmonių ir jiems nesuteiktų reikiamos pagalbos, jeigu socialiniai darbuotojai paliktų žmones, iki ausų apsidariusius ir laiku jiems nepakeistų pampersų ir jų nenupraustų, jeigu duonos kepėjai neiškeptų duonos, o vairuotojai atsisakytų išvežioti produkciją į parduotuves. Jeigu visi mes vietoj to, kad atliktume savo darbus, imtume streikuoti, valstybę ištiktų suirutė ir visiškas chaosas. Todėl reikia turėti atsakomybės ir sveiko proto, ir pirmiausia atlikti tai, kas mums priklauso.
Minimos įvairios milijoninės sumos, kurios neva išspręstų mokytojų problemas. Galima garantuoti, kad ir gavę 300 milijonų eurų, mokytojai nenurimtų. Apskritai susidaro įspūdis, kad mokytojams svarbiausia yra parodyti savo raumenis ir jie nesidera, o užsispyrusiai reikalauja neįgyvendinamų dalykų. Tai jau ne streikas ir ne derybos, o akli ultimatumai.
Mūsų šalyje palyginus nedideli mokesčiai ir visi biudžetininkai turėtų suvokti visiems laikams vieną tiesą: kuo mažiau surenkama mokesčių į biudžetą, tuo mažesni biudžetininkų atlyginimai. Norint didesnių atlyginimų, reikia didinti mokesčius. Taip, mokytojams galima padidinti algas, bet tuos pinigus reikės iš kažko atimti. Didesni mokytojų atlyginimai reiškia mažesnius gaisrininkų, autobusų vairuotojų, bibliotekininkų atlyginimus. Nebus tokio stebuklo, kad iš kažkur paimsi maišą pinigų ir, lyg burtų lazdele mostelėjęs, išspręsi mokytojų ir kitų dirbančiųjų problemas.