Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Žmonės

Daiva Ambrazevičienė: „Žmonės turi patys norėti gyventi geriau“

Daiva su savo vyru Gintautu kartu plėtoja verslą ir labai mėgsta keliauti.

Linas Greičius
Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narė, Dzūkijos kaimo plėtros partnerių asociacijos tarybos narė, verslininkė, visuomenininkė, šokių kolektyvo „Lazdija“ šokėja. Tai toli gražu ne pilnas epitetų sąrašas, kurie tinka Daivai Ambrazevičienei. Taigi, šiandien kalbamės su tikra optimiste, geros nuotaikos nešėja, su šia nuolat besišypsančia moterimi.

– Jūs gimėte Žemaitijoje, tiksliau, Pamario krašte, bet jau 45 metus gyvenate Lazdijuose. Kiek savyje atpažįstate žemaitę, o kiek dzūkę?
– Gimiau Šilutės rajone, ten pradėjau eiti į mokyklą, bet dešimties metų su mama atvažiavome į Lazdijų rajoną, Krikštonis. Mano mamos šaknys Žemaitijoje, todėl manau, jog tam tikri žamaitiško charakterio bruožai man būdingi. Visas sąmoningas gyvenimas praėjo Dzūkijoje. Čia visi mano draugai, artimi žmonės, net dzūkuoti išmokau. Tiesa, reikia pripažinti, jog, kai su vyru važiuojame prie jūros, jis mane veža per Juknaičius, kur gimiau. Nemeluosiu, suvirpa širdis, šis kraštas man artimas. Kas žino, gal tai genų atmintis?

– Esate verslininkė, valdote keletą parduotuvių. Kokios verslo sąlygos Lazdijų krašte, koks verslas galėtų atsirasti mūsų regione?
– Verslą plėtojame kartu su vyru Gintu, tai šeimos verslas. Turime dvi parduotuves. Milijonų neuždirbame, bet pragyvenimui tikrai pakanka. Didmiesčiuose verslai klesti, o regionuose vargsta. Akivaizdu, jog centrinė valdžia demonstratyviai nusisuko nuo regionų ir leidžia jiems merdėti. Mes valdžiai neįdomūs.
Lazdijų krašte, kaip ir kituose Lietuvos pakraščiuose, verslo sąlygos sudėtingos. Manau, kad galėtume turėti vilties dėl logistikos verslo plėtros mūsų rajone, nes esame šalia geležinkelio ir į užsienį vedančių kelių.
Neturiu iliuzijų, jog atsirastų koks užsienio investuotojas ir Lazdijuose pastatytų didelę gamyklą, kaip žada Rokiškiui.
Mūsų verslo potencialas – unikalios gamtos teikiamos galimybės. Tik nesugebame jų tinkamai išnaudoti. Kaimo turizmas – perspektyvus ir mūsų kraštui tinkamas verslas, bet mes nesugebame pereiti į aukštesnį šio verslo lygį. Mūsų kaimo turizmo sodybos pritaikytos ne kaimo turizmui, o vestuvėms, pokyliams ir panašioms pramogoms. Manau, reikia imti pavyzdį iš mūsų kaimynų lenkų. Ten kaimo turizmo sodybose gausybė sveikatingumo trasų, atrakcijų, pritaikytų aktyviam poilsiui.

– Buvote viena iš paskutiniųjų palikusi daug metų jūsų partija buvusią Tėvynės sąjungą. Kodėl pasirinkote nepolitinį judėjimą „Pirmyn! Kartu mes galime“, kuo, Jūsų nuomone, jis skiriasi nuo politinės partijos?
– Savo esme esu konservatyvi, man sunku pakeisti įsitikinimus, permainoms reikia subręsti. Kai didžioji dalis buvusių konservatorių perėjo į visuomeninį judėjimą, aš dar nebuvau apsisprendusi. Į judėjimą išėjo visi geriausi mano draugai, mūsų požiūriai daugeliu klausimų sutapdavo. Taigi, pasijutau, jog prarandu geriausius draugus. Todėl ir atėjau į judėjimą. Kita vertus, judėjime gali dalyvauti platesnis žmonių ratas, daugiau demokratijos.

– Jūsų vaikai jau užaugę, jie kuria savus gyvenimus. Sūnus su šeima gyvena Kaišiadoryse, o Jūsų dukra – Islandijoje. Ar Jums tai patinka? Ką daryti, kad kuo daugiau emigrantų sugrįžtų į namus?
– Mano vaikai jau dideli, jie patys pasirinko savo gyvenimus. Dukrą vadinčiau meilės emigrante. Ji susipažino su vaikinu, kuris kelerius metus gyveno ir dirbo Islandijoje ir išvažiavo pas jį. Aplankėme juos Islandijoje, graži šalis, bet man per šalta. Pragyvenimo lygis ten labai aukštas, yra lietuvių bendruomenė, kurios veikloje dalyvauja ir mano dukra su draugu. Nežinau, kaip jie toliau dėlios savo gyvenimą, o gal sugrįš į Lietuvą. Mūsų valdžia tik kalba apie emigrantų sugrąžinimą, bet jokių konkrečių žingsnių aš nematau.
Pastebėjau tendenciją, jog vaikai, kuo labiau jie subręsta kaip asmenybės, tuo jiems labiau reikia bendravimo su tėvais. Gal šis faktorius sugrąžins bent dalį emigrantų į namus…

– Ką, Jūsų nuomone, pirmiausiai reiktų padaryti mūsų krašte, kad žmonėms būtų geriau gyventi?
– Pirmiausiai mūsų žmonės patys turi norėti gyventi geriau. Reikia noro, o būdų, kaip tai padaryti, tikrai galima surasti. Ir mano gyvenime buvo visko – pakilimų ir nuopolių, bet norėjome gyventi geriau, to kryptingai ir siekėme.

– Jūs dažnai keičiate savo įvaizdį. Maloniai stebina besikeičianti plaukų spalva. Nuo ko tai priklauso? Kiek moteriai svarbus jos įvaizdis, kiek jis gali padėti, o kiek trukdyti?
– Man patinka eksperimentuoti su savo išvaizda, dažniausiai tai priklauso nuo nuotaikos. Kai noriu sau pakelti nuotaiką, einu į kirpyklą. Reikia save kaskart palinksminti. Jei noriu, nusirėžiu plaukus, juk plaukai ne ausys, ataugs.

– Kokia svarbiausia Jūsų šeimos šventė?
– Svarbiausios mūsų šeimos šventės – Kalėdos, Velykos, vyro tėvų gimtadieniai. Man brangiausios tos šventės, kai galime visa šeima susėsti prie bendro stalo. Manau, kad tai patinka ir mūsų vaikams, nes aš jų niekada prie stalo neauklėju ir nemoralizuoju. Kai gyvenime viskas taip trapu, reikia branginti galimybę pabūti kartu, viename šeimos būryje. Manau, kad šiuo požiūriu svarbiausia šventė – Kalėdos, kurių labai laukiame.

– Ką palinkėtumėte mūsų krašto žmonėms artėjančių švenčių proga?
– Mūsų krašto žmonėms norėčiau palinkėti ramių Kūčių, smagių Kalėdų, tarpusavio meilės, bendrystės jausmo, pagalbos, atjautos. Būkite laimingi taip, kaip įsivaizduojate savo laimę!

– Ačiū už pokalbį.

%d bloggers like this: