Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

Kalėdų stebuklo laukimas: su kuo sėsime prie Kūčių stalo?

Prieš Kūčias į Šv. Onos bažnyčią atėjusiems J. Pileckui, V. Vasiliauskui ir A. Margeliui klebonas N. Žvirblys (antras iš dešinės) įteikė kalėdaičių.

Visi laukiame Kalėdų stebuklo. Mintimis perbėgame praėjusius metus, atliekame sąžinės reviziją ir galvojame apie tai, kad pirmadienio vakarą kartu su mums svarbiausiais žmonėmis susėsime prie Kūčių stalo, o paskui eisime į bažnyčią.
Lazdijų Šv. Onos bažnyčioje šiomis dienomis pasirengimo didžiajai šventei nuotaikos. Parapijos klebonas Nerijus Žvirblys paskendęs rūpesčiuose – kaip kuo iškilmingiau papuošti Dievo namus, kaip originaliai sukomponuoti prakartėlę ir skoningiau papuošti Kalėdų eglę.
Vakar į Lazdijų Šv. Onos bažnyčią pasidomėti, kaip vyksta pasirengimas šventėms, pabendrauti su klebonu Nerijumi Žvirbliu užsuko meras Artūras Margelis, tarybos nariai Virginijus Vasiliauskas ir Juozas Pileckas. Sustoję prie gražiai sukomponuotos eglės, kalbėjomės apie Kūčių ir šv. Kalėdų prasmę ir šventimo tradicijas.
Šventės – padėka Dievui

– Gerbiamas klebone, kokia Kūčių dvasinė esmė, istorinės ištakos? Kodėl reikia paruošti 12 valgių?
– Kūčios ir šv. Kalėdos yra Šeimos šventė. Kada visa šeima, kur bebūtų išsibarsčiusi, susirenka ir susėda prie vieno stalo. Tai ypatinga šventė, reikalaujanti ne tik susitaikinimo su žmogumi, bet ir suklupimo prie klausyklos langelio, kad galėtume vienas prieš kitą būti atviri ir nuoširdūs.  Tai padėkos Dievui momentas už vienas kitą, bendrystę, rūpestį ir meilę, dėkojama už metų malones ir dosnumą. Galima sakyti, tai tam tikras metų atskaitos taškas, kada peržvelgiame metus, pasidžiaugiame tuo, kas pasisekė, ir apmąstome trūkumus. Jei šiame pasaulyje gyva viltis, tai tik todėl, kad skamba vardas: Dievas! Milijonų milijonai žmonių į šį vardą sudeda savo džiaugsmus, vargus ir baimes. Štai kodėl negalime Jo pamiršti ir mes turime tarti Jį su ypatinga meile, pagarba bei pasitikėjimu. Jėzus atėjo į šį pasaulį, kad mes taptume Dievo vaikais! Dievas padovanojo kiekvienam iš mūsų neįkainojamą, amžiną dovaną – kūdikėlį Jėzų, kuris būdamas visagaliu Dievo Sūnumi teikia mums malonę ir tiesą, kad galėtume, pajėgtume nugalėti savyje pagundą nusidėti ir Jam atėjus amžių pabaigoje antrą kartą susivienytume su Juo amžinam gyvenimui.
Paprastai stengiamasi Kūčių vakarienei paruošti bent 12 valgių, kurie simbolizuoja 12 Kristaus apaštalų, kiti sako, kad kiekvienam mėnesiui skirta po vieną valgį, dar kiti sako, jog patiekalų gausumas atspindi šeimos gerovę ir turtingumą.

– Kaip Jūs švenčiate Kūčias, šv. Kalėdas? Kokios Kūčios ar šv. Kalėdos Jums buvo įsimintiniausios?
– Aš Kūčių vakarienę valgau klebonijoje kartu su mūsų parapijoje tarnaujančiais kunigais. Susirenkame prie iškilmingai padengto stalo, pasimeldžiame, laužiame kalėdaitį, išsakome vienas kitam palinkėjimus, apsikeičiam simbolinėmis dovanėlėmis ir sėdame prie stalo. Kalėdų dieną lankau artimuosius ir draugus.
Visos labiausiai įsimintinos Kūčios ir šv. Kalėdos buvo vaikystėje. Jos paprastos, nuoširdžios, nesuvaidintos, be skubėjimo ir rūpesčių, su Kalėdų Senelio laukimu ar tiesiog nuolatiniu žvalgymusi po eglute, ar neatsirado dovanėlė, kuri nebuvo galbūt norėta, išsvajota, bet nuoširdi nuo paslaptingo Kalėdų Senelio, ir visa tai vertė tikėti pasaka.  Būdavo labai smagu, atrodytų, ir šiandieną galima pajusti tų Kalėdų kvapą.

Italijoje nešvenčia Kūčių
– Tarnavote Dievui Italijoje. Ar skiriasi italų ir lietuvių Kūčių bei šv. Kalėdų šventimas?
– Kalėdos Italijoje taip pat yra ypatinga šeimos šventė. Italai Kūčių nebešvenčia, čia yra mūsų kraštų tradicija, tačiau stengiasi labai nuoširdžiai pasiruošti šventimui… Ne tik pripirkti dovanėlių, maisto, stengiasi pasirūpinti ir savo siela – surasti laiko išpažinčiai, bažnyčios aplankymui, namų languose žiba prakartėlės.
Taip pat Italijoje didesnėse parapijose yra ruošiama gyva prakartėlė kokioje nors tinkamoje miesto dalyje. Aktoriai yra gyvi žmonės. Tai nuostabus dalykas, kaip galima išgyventi tikrą Betliejaus miestą su amatininkų dirbtuvėmis, užeigomis, gatvės muzikantais, kol galiausia tolimiausiame taške pamatai grotą su gimusiu vaikeliu. Tai vyksta vieną ar dvi dienas, kad galėtų aplankyti kuo daugiau miesto žmonių ir svečių. Nuostabi patirtis ir išgyvenimas.

Kalėdos tampa komercija
– Kaip suderinti advento rimtį ir susikaupimą su pasirengimo šv. Kalėdoms komercine pasiutpolke?
– Nors adventas yra viltingas laukimas, tačiau negalime prarasti budrumo. Kiekvienais metais vis sunkiau pajusti Kalėdų dvasią. Bet kaip tik tokios jos naudingiausios prekybininkams: šventei netekus dvasingumo, kur kas lengviau jai užlipinti prekinį ženklą, traukiantį ryškiomis spalvomis ir nuolaidomis. Taigi Kalėdų pajautimas tapo priklausomas nuo iškritusio sniego kiekio, nuo prekybininkų siekio įpiršti bevertę prekę, nuo turimo pinigų kiekio šioms nupirkti. Kyla klausimas, ar  kasmet sulaukiame advento ir Kalėdų vien tam, kad nepajustume tomis dienomis nieko ypatingo, išskyrus dar gilesnę tuštumą?
Kalėdų šventimas tampa komercija, nebelieka dvasios, nuoširdumo, paslaptingumo ir vaikystės pasakos. Pasaulis tapo suaugęs ir netikintis ne tik Kalėdų Seneliu, bet ir Dievo noru gimti žmogaus širdyje. Žmogus šiandieną nenori Dievo, nes bijo būti geras, atlaidus, gailestingas, nenori pasidalinti duonos kąsniu. Bijoti reikia tik vieno – atsiskirti, nusigręžti nuo Dievo. 

Laikosi senųjų tradicijų
Pasidomėjome, kaip Kūčias ketina švęsti žinomi Lazdijų žmonės.

Artūras Margelis, Lazdijų meras: „Kūčios man labai svarbi šventė, ją puikiai atsimenu iš vaikystės, kai buvo gyvi seneliai ir tėvai. Šienas visada buvo dedamas po staltiese, tai darome ir mes savo šeimoje. Dabar prie Kūčių stalo sėsime šešiese – mes su žmona, dukra su vyru ir sūnus su žmona. Kiek atsimenu, svarbiausias patiekalas būdavo aguonpienis, kurio labai laukdavome. Jis buvo daromas ne su kūčiukais, bet su prėskomis bandomis, kurios būdavo kepamos pečiuje. Paskui einame į bažnyčią. Dar Lazdijuose turime gražią tradiciją Kūčių vakarą nešti Jėzaus statulėlę iš bažnyčios į aikštėje esančią prakartėlę.“

Juozas Pileckas, rajono tarybos narys: „Mūsų šeima išlaiko senovines tradicijas, nes šienuką po staltiese mažai kas dabar deda. Mano seneliai taip darė, aš taip darau, tikiu, kad ir mano vaikai laikysis šios tradicijos, nes juk Jėzus gimė ant šieno, tai šis elementas lyg priartina mus prie to. Kadangi esu vyriausias prie stalo, tai sukalbu maldą ir padalinu kalėdaičius. Kad ir kur visi būtų, tačiau per Kūčias susirenka prie bendro stalo. Šiemet prie stalo sėsime šešiese – mes su žmona, sūnūs, marti ir anūkėlis. Prieš Kalėdas mūsų šeima griežtai laikosi pasninko. Ir jokio dainavimo. Rimtis ir susikaupimas.“

Virginijus Vasiliauskas, rajono tarybos narys: „Mes taip pat laikomės tradicijos per Kūčias po staltiese padėti šieno. Tada traukiame po šiaudą ir žiūrime, kam kokio ilgumo pavyko ištraukti. Griežtai laikomės tradicijos ant stalo padėti 12 patiekalų. Pagal nusistovėjusią tvarką, visi per Kūčias renkasi pas mane. Tikiuosi, jog šiemet prie stalo susirinks 10 artimiausių žmonių. Po vakarienės visi važiuojame į bažnyčią.“

%d bloggers like this: