Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Žmonės

Raminta Zelenauskaitė: „Esu kaimo vaikas. Miestas – ne man“

Raminta įsitikinusi, jog nėra nieko geriau negu būti gryname ore, gamtos apsuptyje.

Dabar, kai su tyliu liūdesiu ir nutylėtu atodūsiu sau prisipažįstame, kad sensta mūsų kaimas, o jaunimas kelia sparnus į užsienį, ypač maloniai nuteikia jauni žmonės, suradę save po tėviškės dangumi.

Goda Čiginskaitė
Šiandien kalbiname jauną merginą Ramintą Zelenauskaitę, Kapčiamiesčio bendruomenės pirmininkę, jaunąją ūkininkę, tikrą savo krašto patriotę.

Seka tėvų pėdomis
– Raminta, esate jauna mergina, rimtai ūkininkaujanti Lietuvos pakraštyje. Ar tai buvo Jūsų sąmoningas pasirinkimas, ar nuo vaikystės tėvų suformuota nuostata?
– Nuo vaikystės stebėjau dirbančius savo tėvus, kiek daug jie įdėjo jėgų, kad išpuoselėtų ir išplėstų savo ūkį. Tai turbūt buvo ir tėvų suformuota nuostata, kad sunkiu darbu galima pasiekti daug, na, ir, žinoma, mano pasirinkimas sekti jų pėdomis – tapti ūkininke.

– Ką veiktumėte, jei nebūtumėte ūkininkė, ar turėjote kitokių planų?
– Ūkininkauti pradėjau dar studijuodama, po studijų planavau ieškoti darbo pagal įgytą išsilavinimą buhalterinės apskaitos srityje, tačiau darbo susirasti nepavyko. Būdama dar studente, tapau Kapčiamiesčio bendruomenės pirmininke. Veiklos pradžia buvo sunki, todėl nebuvo laiko ilgai ieškotis darbų. Gal būtų visai įdomu susirasti darbą, netgi nebūtinai pagal specialybę.

– Daugelis Jūsų bendraamžių išvažiuoja iš savo gimtųjų namų į didžiuosius Lietuvos miestus, o dar daugiau dirbti į užsienį. Ar Jums nebuvo kilusi panaši mintis? Ką pasakytumėte savo bendraamžiams, dirbantiems užsienyje? Ką reiktų Lietuvoje pakeisti, kad jaunimas sugrįžtų?
– Šį klausimą dažnai išgirstu, kodėl gi aš likau kaime, kodėl negyvenu mieste. Tai yra kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas, aš esu kaimo vaikas, miestas ne man. Studijavau Vilniuje ir manęs jis nesužavėjo tiek, kad galėčiau likti ten gyventi. Mano kraštas man mieliausias ir gražiausias. Sunkiausia, kad mieste esi svetimas, čia esi savas, gali bendrauti, kalbėti susitikęs gatvėje. Apie užsienį nėra nei kalbų, tokių minčių nekyla. O dėl bendraamžių, manau, jaunimui reikia geresnių darbo sąlygų, labai sunku jaunam žmogui susirasti darbą, nes visur prašoma patirties, o kaip jos įgauti? Mažesniuose miesteliuose su darbo vietomis išvis didelė problema, daug mūsų krašto jaunimo išvažiavo, bet suprantama kodėl.

Buria bendruomenę
– Ūkininko darbas sunkus ir varginantis, vasarą tenka dirbti be jokių išeiginių. Ar sunku tai ištverti, ar nebuvo kilęs noras viską mesti ir išvažiuoti į miestą?
– Taip, darbas sunkus ir varginantis, dirbam daug, bet nėra nieko geriau negu būti gryname ore, gamtos apsuptyje, pasikartosiu, bet miestas ne man.

– Valdote apie 100 ha žemės. Iš kur semiatės žinių apie žemdirbystę, juk esate baigusi kitokius mokslus? Ar mokate vairuoti traktorių?
– Esu baigusi buhalterinę apskaitą, tačiau žinių apie žemdirbystę semiuosi iš tėčio, jis yra geriausias mano padėjėjas ir patarėjas ūkyje. Taip, moku vairuoti traktorių, man tai neblogai sekasi.

– Esate Kapčiamiesčio bendruomenės pirmininkė. Ar sunku suburti bendruomenę, kas ją domina, kokios veiklos žmonės pageidauja?
– Bendruomenės subūrimas turbūt yra vienas iš sunkiausių uždavinių, tačiau galiu pasidžiaugti, kad iki šiol Kapčiamiestyje žmonės noriai buriasi, bendruomenės narių skaičius kasmet auga. Pirmiausia norisi, kad žmonės kuo daugiau bendrautų, o labiausiai bendravimas vyksta renginių metu. Mūsų bendruomenė orientuojasi į įvairių švenčių organizavimą, kurių metu per įvairias veiklas pritraukiame vis daugiau žmonių.

– Esate savo krašto patriotė. Jei turėtumėte galių, kokias Lazdijų krašto problemas pirmiausiai spręstumėte?
– Iš savo pozicijos pasakysiu, kad iškart norėčiau sumažinti jaunų žmonių bedarbystę. Kalbant iš savo miestelio pusės, tai didžiausia problema mums – pagrindinių kelių būklė žiemos sezonu, pavasarį negreideriuojami kaimų keliai.

– Esate nepartinio judėjimo „Pirmyn! Kartu mes galime“ narė. Kodėl visuomeninei saviraiškai pasirinkote visuomeninį judėjimą, o ne politinę partiją?
– Kadangi esu bendruomenės pirmininkė, dirbu visuomeniniais pagrindais, todėl nusprendžiau, kad visuomeninis judėjimas man bus daug artimesnis nei politinė partija.

Mėgsta fotografuoti
– Koks Jūsų laisvalaikis? Ar užtenka laiko nuvažiuoti į Vilniuje ar Kaune vykstančius renginius? Ar skiriate laiko bendravimui su draugais?
– Laisvalaikį praleidžiu su artimaisiais, draugais, mėgstu būti gamtoje, fotografuoti. Jeigu yra noro, užtenka laiko viskam, dažniausiai lankausi mūsų apskrityje vykstančiuose renginiuose.

– Užsiminėte, jog mėgstate fotografuoti. Kas dažniausiai patenka į Jūsų akiratį? Ar negalvojate tuo užsiimti rimčiau, gal net surengti fotografijų parodą?
– Dažniausiai tai gamtos fotografijos. Fotografuoju mėgėjiškai, nuotraukos nėra kažkuo išskirtinės, todėl jomis dalinuosi tik su savo draugais ir artimaisiais socialiniuose tinkluose. Minčių apie parodos surengimą nekilo.

– Kokie dalykai Jus labiausiai džiugina, o kas liūdina?
– Labiausiai džiugina laikas, praleistas su šeima, artimaisiais, draugais, bendravimas su žmonėmis. Liūdina pikti, pavydūs žmonės.

– Ko norėtumėte palinkėti savo krašto žmonėms, pirmiausiai jaunimui, artėjančių švenčių proga?
– Norėčiau palinkėti gražių idėjų ir jų įgyvendinimo, kurios garsintų mūsų kraštą, kuo daugiau pozityvumo, supratimo, bendruomeniškumo, na, ir, žinoma, ramių ir jaukių artėjančių švenčių.

– Ačiū už pokalbį.

%d bloggers like this: