Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Savaitės komentaras Kalėdinius varpelius netrukus pakeis „Ilgiausių metų, ilgiausių…“

Algimantas Mikelionis

Buvo kažkuri lapkričio diena, kai vaikščiodamas po prekybos centrą kurorte išgirdau pirmą šiemet kalėdinę dainą. Taip buvo duotas startas prieššventinėms lenktynėms, kuriose tiek daug bėgimo, rūpesčių ir, žinoma, pirkimo. O šios lenktynės – Jums ne koks nors eilinis Formulės 1 etapas kur nors Singapūre, Melburne ar Monake. Tai rimtos daugiadienės, labiau primenančios „Tour de France“. Jų finišas daug linksmesnis ir ilgiau trunkantis nei taurė šampano važiuojant dviračiu Eliziejaus laukais Paryžiuje.
Kalėdinio apsipirkimo finišu – kelių dienų pasisėdėjimu prie gausiai nukrauto stalo – niekas nesibaigia. Tik trumpas atokvėpis tarpušvenčiu, kuris neapsieina be kalėdinio vakarėlio darbovietėje, kurio metu gali prisipažinti meilę kolegei, nes su ja darbe praleidi daugiau laiko nei namie su žmona. Tuomet Naujųjų šventė su niekada nesenstančia klasika: balta mišraine, putojančiu vynu, tortu ir silke. Ir jeigu švenčių pabaigoje krenti veidu į baltą mišrainę ar po stalu, tai nieko neturėtų stebinti, nes šventė iš tikrųjų pavyksta tik tada, kai kitą dieną būna gėda.
Vien tik norint atlaikyti didžiausias metų šventes reikia turėti geležinę sveikatą, o kur dar prieššventinis bėgimas. Juk kuo toliau, tuo labiau prieššventinis periodas ilgėja. Netrukus jis prasidės iš karto po Helovino ir švenčių laukimas truks beveik du mėnesius. Bet ar tas švenčių ir jų stebuklo laukimas nevirsta vien tik komercija, kai skubama ir lekiama vien iš inercijos, o ne iš reikalo? Juk gerai pagalvojus tam žmogui ne tiek daug jau ir reikia: ramybės, žmogiškos šilumos ir laiko su pačiais brangiausiais žmonėmis, kurių ne tiek daug. Bet kokia čia ramybė prieššventiniu ir juo labiau advento metu, kai iš visų pusių skamba Kalėdų varpai, siautėja Kalėdų seneliai, suįžūlėję nykštukai stvarsto už skvernų, o šelmės snieguolės šypsosi ir nori tave sušaldyti lediniame glėbyje. Taip prieššventinis laikotarpis virsta jau ne paprastu lėkimu, o kažkokiomis fantasmagoriškomis gaudynėmis, kai už kiekvieno kampo tūno Kalėdų senelis su maišu, norėdamas sudrumsti tavo ramybę ir išvilioti tavo piniginės turinį. Išsukęs iš klaidžių labirintų sprunki į miesto aikštę tikėdamasis atsipūsti, bet čia tave pasitinka lyg ufonautų laivas blyksinti eglė. Galvoji ramiai prie jos pastovėti ir įkvėpti sakų aromato, bet po tavo kojomis sprogsta vaiko numesta petarda. Išsigandęs žengi priekin ir į spyglius susibraižai veidą. Tada supranti, kad prieššventiniu laikotarpiu ramybė įmanoma tik miško trobelėje prie ežero, jeigu tik kaimynas išpuošęs savo namą žybsinčiomis girliandomis neįjungia garsios kalėdinės muzikos.
Kaip ten bebūtų, bet Kalėdos vis dėlto yra ne tik ir ne tiek kūno, kiek sielos šventė. Žinoma, gausus ir sotus stalas nieko blogo, bet visgi prieštarauja tam, ką mes kasmet švenčiame. Juk kūdikėlis Jėzus gimė neturtingoje ir paprastoje šeimoje, jo tėvas nebuvo koncerno generalinis direktorius, o motina nevadovavo kailinių salonui. Gimė jis paprastame tvartelyje, o ne prabangioje ir tviskančioje gimdymo klinikoje, kur jo atėjimą į pasaulį prižiūrėjo garbūs profesoriai ir mokslų daktarai. Žinoma, jį aplankė trys karaliai, bet tai jau daugiau simbolinis dalykas. Pabrėžtinai paprasta ir kukli Dievo sūnaus atėjimo į šį pasaulį istorija demonstruoja, kad neįtikėtini dalykai ir stebuklai vyksta eiliniame paprastų žmonių gyvenime, tik toli gražu ne kiekvienas juos sugeba pastebėti, nes jie yra apvilkti paprastumo ir kasdieniškumo skraiste. Pasaulis po Kristaus gimimo labai daug pasikeitė, ypač materialine prasme, bet pagrindinės dvasinės vertybės išliko nepakitusios ir ištvėrė daugiau kaip du tūkstančius metų. Reiškia, jos amžinos. Tad ar verta aukoti amžinus dalykus ir iškeisti juos į vienadienę ar trumpalaikę materialinę gerovę?
Advento metu kaip tik turime progą nors kartą per metus sustoti ir pamąstyti, sulėtinti gyvenimo tempą ir pasižiūrėti į nueitą per metus gyvenimo kelią. Pasistengti, kad nebūtume įtraukti į tą pašėlusį ir beprotišką prieššventinį lėkimą. Suprasti, kad artimajam reikia ne kažkokių ypatingų ir brangių dovanų, o paprasčiausio dėmesio. Laikas nukreipti akis nuo televizorių ekranų ir kompiuterių monitorių ir pasižiūrėti į artimųjų ir draugų akis.
Vienoje šalyje yra parduotuvė, kuri iš žmonių superka kalėdines dovanas, kurios neįtiko jų gavėjams. Ir, žinoma, joje itin gausu prekių. Reiškia, kad žmonės, gyvendami kartu su artimaisiais ir dažnai būdami itin arti jų, net nežino, kokios dovanos pastarieji norėtų. Tai gerai parodo, kad per kasdienybės rutiną ir rūpesčius nebelieka laiko pažinti savo brangiausių žmonių – artimųjų. Tad gal bent kartą per metus, per didžiąsias metų šventes, verta geriau susipažinti su tais, kuriuos manai, kad gerai pažįsti. Sakoma, kad švenčių laukimas neretai yra net smagesnis už pačias šventes. Turbūt šiame posakyje yra nemaža dalis tiesos. Tad kodėl to laukimo nepadarius dar malonesnio atsisakant primesto komercinio lėkimo ir skubėjimo? Juk dažnai be jokio reikalo nuogąstaujame ir bijome to, kas jau buvo, arba to, kas dar bus. O gal pabūkime ramūs ir laimingi čia ir dabar, būtent šią akimirką?

%d bloggers like this: