Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Švietimas

Tipo novelė. #Spektaklis

Nikodemas: „Tai jausmai rašalo pavidalu, kurį visomis juslėmis jauti skaitydamas tekstą.“

– Tu pasirinkai negalvoti.
– Aš nieko nepasirinkau.
– Na, taip! Tu niekada nieko nesirenki, nieko nedarai, bet štai mes kvailoje situacijoje. Dėl tavo kaltės. Eilinį kartą.
– Gerai, paklausyk… Aš nežinojau, kad tas lieptelis ims ir luš pusiau.
– Man nusibodo tavo nesąmonės, – pasakė ji apsimestinai griežtai, nes jo impulsyvūs ir spontaniški veiksmai jai visada patiko.
– Plaukiam iš čia, man darosi šalta! – rėžė švelniausia pikčiurna pasauly.
– Ei!.. Palauk truputį. Šiąnakt tu atrodai nuostabiai… Ir apskritai, pažvelk į viršų: mėnulis ir tos žvaigždės… Naktis tau labai tinka, – jis stengėsi būti poetiškas, bet tam paaugliui rūpėjo tik ilgiau pažiūrėti į merginos krūtis per šlapius marškinėlius.
Žodžių jų meilės istorijai tikrai nereikėjo, nes jie neturėjo nei meilės, nei bendros istorijos, tik buvo glaudžiai spaudžiami aplinkybių. Bendra veikla juos siejo trečius metus ir visada lyg atsitiktinai suvesdavo į bendrą nenuspėjamą nuotykį.
Laikas net negalvojo sustoti. Ir bėgo vis greičiau.
Naktys ir dienos jam, svajotojui, nerūpėjo – juk svajoti galima bet kada, o svajojo jis visada. Nerūpestingas, neatidus detalėms vaikinas.
Dienos ir naktys jai buvo labai svarbios. Gerai išsimiegoti reikia naktį, daug nuveikti reikia dieną. Šviesiaplaukė, bet protinga ir atsakinga mergina.
– Kaip aš tavęs nekenčiu! – teatrališkai sviesta frazė perskrodė tuščią koncertų salę. Ji nuskambėjo iš tų saldžių lūpų – jis beveik neabejojo, kad jos saldžios.
Nuskambėjo įtikinamai, todėl jis sutriko.
– Ką vėl padariau?! – kiek pagalvojęs ir vos beprisiminęs savo vaidmens eilutę šaukia svajotojas.
Spektaklis jau čia pat, o jis vis dar negali išmokti savo žodžių. Dėl tokių aplinkybių jam atrodė neįmanoma blaiviai galvoti, o juo labiau kažką įsiminti. Jis svaigo nuo stipriausio paaugliško narkotiko – fatališkai romantiškų jausmų merginai, kurios net gerai nepažino. Negalima sakyti, kad jis buvo aklai įsimylėjęs – tikrai ne. Jis nebuvo aklas. Tiesa, dabar galėjo ją matyti labai ryškiai: po to, kai ji sudaužė jo senus akinius, jis įsigijo naujus – geresnius.
Užkulisiuose, savo galvoje, jis kūrė įvairius scenarijus žiūrėdamas į ją, iš kampų apšviestą ryškių prožektorių. Mėlyną spalvą keitė violetinė ir skandino ją mistiniame debesyje. Štai štai!.. Žiebiasi žalia, geltona, raudona. O štai ir visa šventinė lempučių girlianda!..
Lyg iš neturėjimo ką veikti panaši girlianda nuobodžiai ryškėjo ir geso, vakarais apšviesdama apsnigtą tvorą. Šalia jos neužtikrintus žingsnius slidžiu žiemos šaligatviu dėliojo tas pats vaikinas. Staiga girlianda apšvietė ir stebėtinai mielą pūkuotą katę.
– Hera! – pasigirdo šūksnis.
Vaikinas krūptelėjo ir sustingo. Jis įsistebeilijo į žvaigždes, ką tik parkritusias ant užledėjusios balos. Vos pasukęs galvą jis matė tolstantį, blankiai trūkčiojantį šviesų siluetą.
Ji niekada jam nesakė, kad turi katę. Dar kiek pagalvojęs, suprato, kad ji jam išvis niekada nieko nesakė. O jis dar niekada nebuvo tiek daug apie tai galvojęs, todėl daugiau ir negalvojo.
Artėjo dalijimosi gerumu šventės. Jis ir vėl įstrigo pareigoje parduoti kuo daugiau sezoninių meduolių ir keksiukų kalėdinėje miesto mugėje. Ir vėl su ta pačia miela mergina. Jis suprato, kad dabar tai asmeniška, o ji irgi nesiruošė nusileisti.
Rimtai viską paskaičiavus, niekas nelaimėtų, išskyrus draugystę.
– Na, ir kas dabar? – galva nuleista, o akys žiūri pro akinių viršų.
– Lenktynės aplink eglę! – sarkastiškai sublyksi jos akys. – Pasiruošęs? Sėkmės!
– Juk tu nerim…
Startas, tada staigus sprintas. Dideliam miestiečių šurmuly. Pasigirdęs švelnus, minorinis vokalistės niūniavimas prie įžiebtos eglės nukreipia dėmesį ir jo varžovė nepastebi kliūties. Sėkmės? Jis negalėjo patikėti jos „sėkme“ susižaloti galvą prieš pačias Kalėdas!
Žinoma, kad jam tai kėlė susirūpinimą – tokį, kurį kiti jaučia per televiziją žiūrėdami į šeimininkų paliktus augintinius. Jis tikėjosi greitai išvysti ją gyvą ir sveiką. Ir tikrai jis neaušins burnos uždavinėdamas beprasmius klausimus iš serijos „Ar tau viskas gerai?”. Visgi knietėjo to paklausti. O kaip paklausi, jei viskas, su kuo kalbiesi pastarosiomis savaitėmis, yra veidrodis? Kaip pasakyti „myliu” nepravėrus lūpų? To neišmoksi stovėdamas prieš veidrodį.
O štai tą dieną prie jūros jis jautė ne tik smėlį tarp kojų pirštų, bet ir savo rankoj jos šiltą delną… Gaila, suzvimbė žadintuvas. Jis griebė matematikos sąsiuvinį, parkerį ir pasitelkęs sapno nuotrupas pradėjo piešti savo sielos portretą. Jis puikus! Tai jausmai rašalo pavidalu, kurį visomis juslėmis jauti skaitydamas tekstą.
„Džiaugsmas yra užkrečiamas, kodėl romantika ne?” – vietinio laikraščio antraštė su nuoroda į novelės puslapį. Jis skubėjo, bet laikas buvo greitesnis.
Išėjusį į sceną jį glumino tušti užkulisiai ir salės krėslai. Negi pavėlavo?
Įdomu, kada tas senas laikraštis iš palėpės patraukė jos dėmesį, nes laikas jau buvo sustojęs.
Novelė? Rimtai?
Jos akys lakstė po tekstą, paskui pažvelgė į jį. Žvilgsnis nepatiklus.
– Tu pasirinkai negalvoti.
– Aš nieko nepasirinkau.

%d bloggers like this: