Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Pernai užfiksuota mažiausia emigracija per penkiolika metų

Adomo Žilinsko piešinys.

Algimantas Mikelionis
Pernai Lietuvoje statistikai užfiksavo mažiausią emigrantų skaičių per pastaruosius penkiolika metų, t. y. nuo pat įstojimo į ES. 2018 m. iš mūsų šalies į užsienį emigravo 3 300 piliečių. Žinoma, pesimistams tai atrodys vis dar nemažas skaičius, bet nepasidžiaugti tuo, kad pernai iš Lietuvos išvyko mažiausiai žmonių per pastaruosius keliolika metų, irgi negalima.
Nors kai kam emigracija atrodo labai blogas reiškinys ar net Dievo rykštė, bet apskritai tai nėra labai jau blogas dalykas. Esant atviroms sienoms ir judėjimo laisvei natūralu, kad žmonės iš valstybių, kuriose prastesnis pragyvenimo lygis ir mažesnės algos, išvažiuoja į tas valstybes, kurių aukštesnis pragyvenimo lygis ir mokamos didesnės algos.
Labai mėgstama pabrėžti, kad sovietinėje Lietuvoje toks reiškinys kaip emigracija net neegzistavo, ir visi gyveno laimingai bei gražiai šalyje, kur taip laisvai kvėpavo žmogus. Tik pamirštama pridurti, kad jeigu sovietmečiu būtų atvertos sovietinės imperijos sienos, tai iš jos būtų išbėgę dešimtys milijonų žmonių. Tad kad ir kaip kai kam paradoksaliai atrodytų, emigracija yra laisvės ir nepriklausomybės padarinys. Dar norima pasakyti, kad lietuviai taip gausiai emigruoja iš tėvynės dėl to, kad čia prastas pragyvenimo lygis. Nieko panašaus – per beveik trisdešimt laisvės metų mūsų pragyvenimo lygis gerokai išaugo ir kelis kartus pralenkė sovietinę „gerovę“. Tik kad Lietuva ir neblogai gyvendama toli gražu dar nepasiekė demokratinių pasaulio valstybių pragyvenimo lygio. Tai įvyko dėl pačios paprasčiausios priežasties – pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos. Banalu tai kartoti, bet jeigu Lietuva būtų turėjusi galimybę tą penkiasdešimt metų, kurį iš mūsų atėmė sovietai, vystytis laisvai, tai dabar niekuo savo pragyvenimo lygiu neatsiliktumėme nuo Švedijos, Danijos ar Olandijos ir kitų panašių Vakarų šalių.
Išvažiavę į užsienį lietuviai demonstruoja darbštumo stebuklus: pluša dieną, naktį negailėdami jėgų ir laiko. Galima teigti, kad jeigu lietuviai būtų tokie darbštūs ir atkaklūs savo tėvynėje, čia irgi neblogai gyventų. Jau girdžiu jūsų argumentus, kad užsienyje didesnės algos, o už jas verta ir pasiplėšyti. Tai tiesa, bet Lietuvoje apstu pavyzdžių, kad daug ir atkakliai dirbant galima nemažai uždirbti, bent tiek, kad galėtum neblogai gyventi. Tik labai gaila, kad neretai mūsų tautiečiai sugrįžę į tėvynę ima mažiau stengtis ir dėl to gaudami mažesnes algas ima verkšlenti.
Gerai, kad taip elgiasi toli gražu ne visi. Matyti daug pavyzdžių, kai jauni žmonės kelerius ar keliolika metų dirbę užsienyje grįžta į Lietuvą ir čia steigia įvairias įmones, kurios sėkmingai verčiasi ir pasiūlo mažesnes kainas savo klientams. Emigracija ir darbas užsienyje parodo žmonėms, kad ir jų paliktoje Lietuvoje ne viskas buvo taip blogai, o užsienyje ne viskas pasirodė taip gerai.
Galima drąsiai teigti, kad kuo toliau, tuo labiau mažės emigruojančių žmonių iš Lietuvos skaičius. Savo ruožtu didės sugrįžtančių į ją piliečių skaičius. Tai įvyks ne dėl kažkokių mistinių ar neaiškių priežasčių, o dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau gerės pragyvenimo lygis Lietuvoje. O ar gali būti kas nors geriau, kaip gyventi, dirbti ir kurti savame krašte?

%d bloggers like this: