Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Žmonės

Tarybos narys Ričardas Dulskas: „Šypsena – raktas į žmonių širdis“

R. Dulskas jau 18 metų dirba rajono taryboje.

Net nepagalvotum, jog nuolatos besišypsantis ir nestokojantis geros nuotaikos ilgametis rajono tarybos narys Ričardas Dulskas iš tikrųjų yra tikras darboholikas.
R. Dulskas jau 18 metų yra Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys. Finansų ir ekonomikos komiteto pirmininkas. Lazdijų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis specialistas. Bagdononių seniūnijos seniūnaitis. Neetatinis policijos rėmėjas bei aplinkos apsaugos inspektorius. Vyras dar ūkininkauja ir kartu yra užkietėjęs žvejys. Turi gražią šeimą.
Apie savo gyvenimą, meilę gimtajam kraštui ir galbūt mums nežinomus savo gyvenimo puslapius sutiko papasakoti pats Ričardas Dulskas.

Svajojo tapti policininku
– Papasakokite apie save: kur prabėgo Jūsų vaikystė? Kur mokėtės?
– Užaugau Bagdononyse, Šlavantų seniūnijoje. Mokiausi Seirijų vidurinėje mokykloje. Mokslas sekėsi tikrai gerai, nors buvau išdykęs, kaip ir visi vaikai. Vėliau pajaučiau, kad labai traukia technika. Galėjau kažkam televizorių suremontuoti ar automobilį padėti taisyti. Buvo minčių stoti į Alytaus politechnikumą. Bet mano auklėtoja Rimšienė įžvelgė manyje kitą pašaukimą. Įkalbėjo mane stoti į Lietuvos veterinarijos akademiją. Net siuntimą iš kolūkio parūpino. Nors giliai viduje svajojau būti policininku. Jaučiau savyje tokį poreikį: ginti, saugoti, padėti…

– Ir kaip Jums sekėsi studijuoti akademijoje?
– Įstoti tikrai nebuvo lengva. Reikalavimai tuo metu buvo dideli, bet sėkmingai išlaikiau egzaminus. Deja, po vienerių metų studijos nutrūko – iš dieninio kurso buvau pašauktas tarnauti į sovietinę armiją…
Po vienerių metų tarnybos, gavęs seržanto laipsnį, buvau demobilizuotas.
Sovietinė armija manęs nepakeitė – išlikau Lietuvos patriotas. Buvo pasiūlymas dirbti Valstybinėje Lietuvos sienos apsaugos tarnyboje, bet aš norėjau įgyti specialybę. Manęs nedomino tuo metu lengvai uždirbami pinigai. Todėl 1993 metais jaučiausi esąs labai laimingas – baigiau Lietuvos veterinarijos akademiją.

Išbandymas kariuomene
– Buvote paskutinė karta, kuriai teko tarnauti sovietų kariuomenėje. Ar Jus irgi vadino vokiečiu? Kur Jus nubloškė likimas?
– Pusę metų tarnavau už Minsko, po to Ukrainoje. Aš buvau chemikas-žvalgas. Teko tarnauti net šiuo metu karo nualintame Mariupolyje. Ten buvau vienintelis lietuvis, todėl mane vadino vokiečiu. Šiame dalinyje buvo didelė „diedovščina“. Ne kartą teko įsivelti į muštynes. Tačiau to labai nesureikšminau – armija išmoko pakovoti už save. Maisto gaudavome labai mažai, todėl gelbėjo siuntiniai iš namų. Mano darbas buvo tikrinti radiacijos foną ir, aišku, ji visada būdavo.

– O kaip į Jus reagavo karininkai? Ar nedarė spaudimo dėl įvykių Lietuvoje?
– Iš tikrųjų karininkai su manimi bendravo puikiai. Lietuvius jie gerbė. Tėvai man atsiųsdavo laikraščių, todėl puikiai žinojau, kas vyksta tėvynėje. Karininkai irgi prašydavo paskaityti – jie sekė įvykius Lietuvoje, kur buvo prasidėjusi kova už laisvę ir nepriklausomybę. Karininkų dėka buvau išsiųstas tolimesnei tarnybai į Dnepropetrovską, kur dirbau sandėlininku ir buvo žymiai lengviau…

– Ar buvo, išskyrus tėvus, kas Jūsų laukė Lietuvoje?
– Taip, dabartinė žmona Vilma. Armijoje labai svarbu turėti, kas tavęs laukia. Atkeliauja laiškai, pats rašai atsakymus. Visų pirma, ji man buvo geras draugas! Ji yra iš Babrų kaimo, Šventežerio seniūnijos. Susipažinome šokiuose, kai jai buvo 16 metų. Ji irgi studijavo Kaune, todėl kartu važiuodavome į mokslus. Sulaukė ji manęs iš armijos, galima sakyti, po 11 metų draugystės susituokėme. Turime sūnų Luką.

Būtina išlikti žmogumi
– Iš kur tas Jūsų charakterio tvirtumas?
– Mano tėtis Alvydas Dulskas buvo tremtinys. Tremtyje, Krasnojarsko krašte, jis praleido ne vienerius metus. Vos sugrįžus iš sunkios tremties, kur teko valgyti duoną su pjuvenomis, tėtis buvo pašauktas trejus metus tarnauti jūrų laivyne Tolimuosiuose Rytuose. Sugrįžęs į Lietuvą dirbo kolūkyje traktorininku. Nuo mažumės mus pratino prie darbo. Buvo griežtas, bet teisingas. Jį visi gerbė! Iš tėčio pasakojimų aš žinojau apie Lietuvos praeitį.

– Ričardai, o ko Jūs netoleruojate?
– Nemėgstu padlaižių, skundikų, apkalbinėtojų… Arba štai gauna staiga aukštas pareigas ir pasikeičia, kartais net nesisveikina. Išliki savimi. Žmogumi išliki. Supraski tą, kuriam gal šiandien blogiau. Neteiskime vieni kitų už klaidas. Nėra neklystančių žmonių, juk iš klaidų mes mokomės gyventi. Ir nelaikykime akmens užantyje, tai žemo lygio elgesys.

– Kaip sekasi Jūsų sūnui Lukui?
– Sūnus tikrai nustebino, niekada nemaniau, kad pasirinks žurnalistiką. Jis įstojo į Vilniaus universitetą ir jau yra antro kurso studentas.

Ištikimas savo kraštui
– Kas Jus neramina žvelgiant į Lazdijų rajoną?
– Kad senoji karta pamažu išeina, o jaunimo mažai tesugrįžta. Didėjanti socialinė atskirtis, į kurią niekas nekreipia dėmesio. Gyvenimo lygis mieste ir kaime skiriasi kaip diena ir naktis.
Neramu, kad žmonės įprato prie pašalpų. Jog atlyginimai kyla labai lėtai ir dar nepasiektas prieškrizinis lygis. Pagalbos reikia smulkiesiems verslininkams, mokesčius mažinti. Neramina, kad gamybos beveik nėra, todėl nėra ir naujų darbo vietų.

– Kas džiugina Ričardą Dulską?
– Visų pirma, kad esu sveikas ir viską galiu pasiekti savo darbu. Jog gyvenu laisvoje Lietuvoje, savame krašte ir niekam nereikia vergauti. Džiugina išgražėję mūsų kaimai ir miesteliai, sutvarkytos aikštės ir sporto salės. Kad galiu drąsiai reikšti savo nuomonę ir už tai niekas nepersekios. Laisvė, šeima – tai didžiausias mūsų turtas. Esu ištikimas savo kraštui ir net atostogos geriausios prie ežero gimtuosiuose Bagdononyse.

– Jūsų veide visada šypsena. Ar ji padeda įveikti sunkumus?
– Tai raktas į žmonių širdis! Šypsena man padeda gyventi, bendrauti, dirbti ir mylėti.

%d bloggers like this: