Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Žmonės

Valentinas Sventickas: „Trijų riešutėlių gana“

Lazdijų rajono garbės pilietis, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, mūsų kraštietis Valentinas Sventickas. (© DELFI / Šarūnas Mažeika)


Valentinas Sventickas – literatūros kritikas. Gimė 1948 08 17 Delnicoje, Lazdijų r.
Su tėvais buvo ištremtas į Rusijos Federacijos Tomsko sritį, mokytis pradėjo Argatjuko pradinėje mokykloje. Į Lietuvą grįžo 1957 m., toliau mokėsi Šeštokų vidurinėje mokykloje. 1972 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1974–1979 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, 1979–1984 m. buvo „Vagos“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 1984–1986 m. „Vyturio” leidyklos vyriausiasis redaktorius. Nuo 1986 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1994–2002 m. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, 1991–2015 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius. Be to, Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko labdaros fondo valdybos pirmininkas, Lietuvos kultūros ir meno tarybos, LATGA tarybos, LRT administracinės tarybos, žurnalo „Metai“ redakcijos kolegijos narys.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1978 m.

Apdovanojimai:
1983 m. Lietuvos TSR valstybinė premija už monografiją „Alfonso Maldonio lyrika“.
1996 m. „Varpų“ literatūrinė premija.
1998 m. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas.
2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
2009 ir 2010 m. Poezijos pavasario prizai.
2013 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą ir skleidimą.
2014 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija už knygą „Guriniai“.
2014 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija už „aktyvų šiuolaikinio literatūros proceso formavimą ir kritinį vertinimą“.
2015 m. Lazdijų r. garbės piliečio vardas.
Lazdijų rajono garbės pilietis, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, mūsų kraštietis Valentinas Sventickas mielai sutiko atsakyti į „Dzūkų žinių“ klausimus.

– Gerb. Valentinai, gimėte Lazdijų rajone, Delnicos kaime. Kokie Jūsų pirmieji prisiminimai iš vaikystės?
– Mano vaikystę perskėlė gyvenimo aplinkybės. Iki išvežimo į Sibirą gimtajame kaime tepabuvau trejus metus. Iš to laiko prisimenu keletą nereikšmingų dalykų. Dardėjimą vežimu rąstų tilteliu per Kirsnos upę. Kaip persipjoviau kojos kulną įlipęs į vandens statinę. Kaip kartu su broliu tąsėme po priemenę jaunesnę sesę, dar kūdikį, padėję ją ant šiūpelio.
Apie rašytinius žmonių prisiminimus esu galvojęs kaip literatūros kritikas. Ne viskas bus buvę taip, kaip tu prisimeni. Bet dėl to nereikia stebėtis. Prisiminimai turi savą tiesą.
Nesunku pasakoti apie įvykius. Sunkiau apsakyti tai, kas įsismelkia į pasąmonę. O įsismelkia. Gamtovaizdis, sodas, artimųjų elgsena ir kalbėsena, debesys virš tavo gimtųjų namų, kasdieniniai valgiai. Šie vaiko dienų turtai lieka visam gyvenimui, net jeigu apie tai nežinai. Gaila, kad ankstyvuosius vaikystės šaltinius užpylė istorijos žvyras.

– Dar būdamas vaikas kartu su tėvais buvote ištremtas. Kokie svarbiausi ir giliausi įspūdžiai iš šios skaudžios patirties?
– Teks prisipažinti. Nors buvau jau trejų metų, ištrėmimo nakties neprisimenu. Visai. O juk turėjo būti stiprių įspūdžių – išsigandimo, nežinios, susiruošimo sumaišties, trėmikų ir tėvų elgesio, važiavimo sunkvežimiu ir traukiniu iš Šeštokų. Jau išleidęs pirmąją kritikos knygą, dėl kūrybinių ketinimų skaičiau daug psichologijos veikalų. Ir radau žinią, kad nemaloniausius, sunkiausius potyrius vaiko sąmonė gali blokuoti, ištrinti. Taip man ir buvo.
Tomsko srities Argatjulo kaime gyvenome, jeigu taip galima pasakyti, iki to laiko, kai beveik baigiau antrą klasę. Rusiškoje mokykloje, žinoma. Taigi žinau, kas yra barakai, kas pusbadis, kas taiga ir obuolys, tarp supuvusių likęs sveikas siuntinyje iš Lietuvos, prisimenu, kaip buvome padaryti pionieriais ir kaip rinkome kedro riešutus, kaip per valstybines šventes prisigėrę šaudydavosi verbovnykai, negaliu pamiršti, kad šiaip taip išgyvenome (penkių vaikų šeima) labiausiai dėl to, kad motina buvo paprotinta vežtis į Sibirą siuvimo mašiną ir vis siuvo už duonos kąsnį.
Anais laikais buvome tėvų primokyti apie tremties potyrius nė neprasitarti. Šiais laikais irgi retai prasitariu, nes atrodo konjunktūriškai. Tai pirma. Antra, man, kaip literatūros kritikui ir knygų leidėjui, teko skaityti ir leisti daug tremties literatūros. Tarp jų ir svarbiausiąjį kūrinį – Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus. Ką čia nauja bepasakysi?
Visgi šį tą rašiau, yra mano knygos „Dar gurinių“ (2018) ketvirtame skyriuje. Rašiau, pavyzdžiui, kad neišnyko patirtis apsieiti savo gyvenime su tuo, ką gali turėti, ir neūbauti dėl stokų. Jeigu trys kedro riešutėliai, o ne visas maišas, – tai ir gana. Jeigu duoda Nacionalinę premiją – tai negi atsisakysi.

– Kaip sekėsi mokytis mokykloje? Kokie dalykai geriausiai sekėsi?
– Kaip jau sakiau, rusiškai buvau baigęs beveik dvi klases. Lietuviškai skaityti mokiausi Delnicos pagrioviais ganydamas karvę ir žąsis. Iš Petro Cvirkos perrašytų lietuviškų pasakų knygos. Skaityti pramokau, rašyti – ne. Tai pradžia mokykloje nebuvo lengva. Bet neužtruko. Išmokau. Geriau mokykloje sekėsi humanitariniai dalykai. Matematika, fizika, chemija – prasčiau. Bet ir čia nenusileidau žemiau ketvertuko pagal to laiko penkiabalę skalę.

– Papasakokite apie savo kūrybinio kelio pradžią.
– Mokyklos metais rašinėjau ir šį, ir tą. Už kažin kokį rašinį pelniau apdovanojimą respublikiniame moksleivių literatų konkurse. Prizas buvo Alfonso Bieliausko „Kauno romanas“ su autoriaus autografu. Įsiminiau dėl to, kad Bieliauską buvau matęs Šeštokų geležinkelio stotyje, atvažiavusį su žmona Marija lankyti pastarosios bendrakursės (Vilniaus universitete) Gražinos Šmulkštytės. Jos buvo draugės. Gražina Šmulkštytė Šeštokų mokykloje suspindo kaip žvaigždė, esu apie ją rašęs „Dzūkų žinioms“ 2013 02 28. Pakartosiu, kad mano apsisprendimui studijuoti lituanistiką ji buvo ypač svarbi.
Studijuodamas Vilniaus universitete, „apsigyvenęs“ lietuvių literatūros visumoje, tolydžio supratau, kad, jeigu ką galiu, tai rašyti apie ją. Ši žinia ėjo ir iš dėstytojų, ir iš bendrakursių, taigi ne tik pats susivokiau. Pirmoji mano recenzija ir pirmas straipsnis „Literatūroje ir mene“ pasirodė studijų metais. Paskui buvo pertrauka – po studijų mane ištrėmė dvejus metus patarnauti kariuomenėje. Baigdamas tarnybą sulaukiau siūlymo dirbti „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Dirbau, rašiau, 1978 m. išėjo pirmoji mano kritikos knyga „Eilėraščio keliais“. Tais keliais einu ligi šiol. Per vienuolika knygų.

– Daug rašote apie prozą ir prozininkus. Nors, atrodo, artimesni Jums turėtų būti poezija ir poetai…
– Nesakyčiau, kad apie prozą ir prozininkus rašau daug. Jeigu sudėtume viską į vieną vietą.
Bandau prisiminti. Esu parašęs recenzijų apie Romualdo Granausko, Jurgio Kunčino, Juozo Erlicko, Vandos Juknaitės, Grigorijaus Kanovičiaus knygas. Bet apie poezijos knygas, apie poetus esu rašęs daug daugiau.
Jūsų konstatavimas ir klausimas turbūt plaukia iš mano užrašų, spausdintų knygose „Guriniai“ (2013) ir „Dar gurinių“, kur apie kai kuriuos prozininkus kalbama.
Prozą skaitau kitaip negu poeziją. Lyg ir laisviau. Be vertinimo įtampų. Nė nepagalvodamas, kad apie ją rašysiu. Bet kartais kas nors pasirašo. Yra prozos kūrinių, kuriuos kelčiau aukščiau nei apie prozą rašantys kolegos. Tarkim, nedidukę Vandos Juknaitės apysaką „Stiklo šalis“ dėčiau į lietuvių literatūros klasikos lentyną greta Jono Biliūno. Panašiai sakyčiau apie Romualdo Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“.

– Kokius prozininkus geriausiai pažinojote? Kurių kūryba ir asmenybės padarė didžiausią įspūdį?
– Jūs gi žinote, kad aš daug metų dirbau leidybinį darbą, buvau Rašytojų sąjungos pirmininkas, vedžiau daugybę literatūrinių renginių. Taigi visus mano gyvenamo laiko šio to vertus lietuvių prozininkus pažinojau. Nuo Juozo Grušo, Juozo Baltušio, Antano Vaičiulaičio iki Mariaus Ivaškevičiaus ir Tomo Vaisetos.
Klausiamas, kas iš jų darė didžiausią įspūdį, skirtingais savo gyvenimo tarpsniais būčiau atsakęs skirtingai.
Išgirdęs tą klausimą dabar, dabar ir sakau – Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Vytautas Martinkus. Atsakau vertindamas kartu ir kūrybą, ir laikyseną, ir patirtas bendravimo malones. Pridėdamas ir supratimą, ką jie yra nuveikę Lietuvos labui.

– Ar vis dar jaučiate gimtojo krašto trauką?
– Žinoma, kad jaučiu.
Stovėdamas Delnicos plynėje, kurios apylinkėse nei gražaus miško, nei ežero, nei įsimintino pilkapio ar statinio nėra, jaučiuosi toks ramus, koks turiu būti.
Gimtosios sodybos seniai nėra, likęs tik sklepas. Greta jo esame pastatę atminimo vartus. Vis sakau, kad tai vartai į niekur. Šioje tarpuvartėje pastovėti prasminga.

– Nors esate gimęs Lazdijų rajone, bet sodybą įsigijote Varėnos rajone…
– Lyg atsitiktinumas, lyg lemta. Prašau nesmerkti. Varėnos pusėje teko vasaroti ir pasidžiaugti savaitgaliais kur kas anksčiau negu sodybą pirkome. Patiko tas kraštas. Atsirado netikėta galimybė. Ir pirkome. Mardasavo kaime. Į tą sodybą iš mano tėviškės persikėlė medinis stalas (stovi virtuvėje), tėvų lova, seklyčioje kabėjusio paveikslo rėmas, motinos audiniai. Mano broliai ir seserys, anų laikų sunkvežimiu atvažiuodami į Mardasavą manęs pasveikinti šešiasdešimtmečio proga, virš mašinos kabinos senų laikų stiliumi pritaisė transparantą su žodžiu Delnickavas. Taigi pažaidė vietovardžiais.

– Koks jausmas apima sugrįžus į Lazdijų kraštą ar Lazdijus? Kaip Jūsų akimis dabar atrodo ir kaip keičiasi mūsų rajonas?
– Jausmas toks pats, kokį bandžiau išsakyti kalbėdamas apie grįžimus į tėviškę.
Patys Lazdijai susitvarkę ir išgražėję. Puikiai atrodo centrinė aikštė, man svarbu, kad biblioteka, kaip kultūros židinys, yra ten, kur turi būti, ir atrodo deramai.
Rajono, miestelių ir kaimų vaizdus matau pravažiuojančio žmogaus akimis. Nesmagu sakyti, bet nesu dabar išvaikščiojęs ir apžiūrėjęs daugybės vietų, kurias norėčiau apžiūrėti, prisimindamas anų laikų apsilankymus literatūriniuose renginiuose ir sporto varžybose. Gerus norus nustelbia privalomybės.
Tokio netikėlio „turisto“ akimis žiūrint atrodo, kad viskas gražėja. Gal taip ir yra?

– Ko galėtumėt palinkėt Lazdijams – savo gimtajam kraštui?
– Linkėčiau toliau sėkmingai tvarkytis aiškiai suvokiant savo ypatingąją vietą ir vaidmenį dabartinėje Lietuvoje ir Europoje. Nėra reikalo aiškinti – ypatumų ir išskirtinumų, pradedant nuo geografinės padėties, tikrai yra.
Ir dar linkėčiau, kad šie išskirtinumai nenustelbtų svarbiausio dalyko – žmoniškų žmonių santykių. Valdžios žmonės turėtų neužmiršti, kad yra žmonės tarp žmonių. Man atrodo, kad mūsų krašto bendruomenei tokia laikysena būdinga.

%d bloggers like this: