Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Žmonės

Gintautas Salatka — suvalkietis pase, dzūkas širdyje

Jubiliejų švenčiantis žmogus trumpam pasijunta užlipęs ant kalvelės, nuo kurios apžvelgia tai, kas buvo, ir projektuoja tai, kas dar bus. Taip pat sulaukia ypatingo šalia esančių žmonių dėmesio ir kartais nuoširdžių žodžių, kurių gyvenimo rutinoje mes vienas kitam šykštime ištarti.
Ko gero, tokioje situacijoje praėjusią savaitę atsidūrė ir Gintautas Salatka, savivaldybės administracijos direktorius, šiltai ir jaukiai atšventęs savo 50-ąjį jubiliejų.
Įpratęs prie dalykinių pokalbių ir problemų sprendimo paieškų G. Salatka savo gražaus jubiliejaus proga sutiko pasikalbėti šiek tiek kitaip – atvirai apie save, dukrą, žmoną ir jį supančius žmones.

– Gerbiamas Gintautai, daug metų gyvenate ir dirbate Dzūkijoje. Tačiau nedaugelis žino, jog gimėte Suvalkijoje. Kaip atsiradote Lazdijų krašte? Ar Dzūkija Jums tapo artima?
– Gimiau Marijampolės (tuometinio Kapsuko) rajone, tačiau mane, sulaukusį 5 metų, tėvai atsivežė į Dzūkiją, kitaip sakant, čia atsiradau prieš savo valią, niekas neklausė, ar noriu gyventi Dzūkijoje. Suvalkiją menkai atsimenu, ten nebeliko mano gimtųjų namų. Kadangi 45 metus gyvenu čia, suvalkietiškai kalbėti nemoku, tai save laikau dzūku. Gal ir turiu suvalkiečio charakterio bruožų, juk sakoma, kad yra genų atmintis.

– Jūs laikomas vienu iš savivaldybės vadovų, pasižyminčių aštriu protu ir griežta logika, turite rafinuotą humoro jausmą. Kiek iš tikro Jumyse yra sveiko proto ir kiek emocijų? Kaip sekasi suvaldyti šiuos du priešingus pradus?
– Aš, kaip ir kiekvienas iš mūsų, turiu ir sveiko proto, ir emocijų. Manau, kad visada reikia suvaldyti emocijas, kad galėtum priimti teisingus sprendimus. Įsiminiau vienos psichologės pasakojimą: žmogus susilaužė koją, jam labai skaudėjo. Jis nuvyko į ligoninę. Vienas gydytojas jį apžiūrėjo ir labai jo gailėjo, o kitas medikas jo koją gydė šaltu veidu ir viską sutvarkė. Klausimas: kuriuo gydytoju jūs labiau pasitikėsite?
Bendraudamas su žmonėmis, stengiuosi atsiriboti nuo simpatijų ir antipatijų, suvaldyti emocinį santykį. Žinoma, ne visada tai pavyksta, bet stengiuosi.

– Ar švęsdamas jubiliejų atlikote savo gyvenimo reviziją? Kuo pasidžiaugėte, o ką norėtumėte pakeisti?
– Atvirai sakau, nesistengiu žvalgytis atgal, juk negali kažkada buvusios situacijos perkelti į dabartines sąlygas. Tada buvo taip, todėl ir elgeisi pagal situaciją. Galbūt norėčiau pakeisti vieną dalyką – anksčiau vesti, nes sukūriau šeimą būdamas 32-ejų metų.

– Kokią vietą Jūsų gyvenime užima šeima? Kokia Jūsų ideali moteris? Kokių vertybių norėtumėte įskiepyti savo dukrai?
– Man šeima – didžiausia vertybė, o mūsų šeima yra labai darni, tuo labai džiaugiuosi. Jei kalbėsime apie idealią moterį, tai mano žmona beveik ideali, jai labai nedaug iki idealo trūksta. Sakoma, jog šeimos kūrimo tinklus užmeta vyrai, bet renkasi moterys. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi mūsų dukra, kuriai jau 16 metų. Norėčiau, kad dukra turėtų siekių ir mokėtų juos įgyvendinti, pasiektų tai, ką yra užsibrėžusi. Taip pat tikiuosi, jog ji bus teisinga ir žmoniška.

– Jūsų dukra rimtai sportuoja, užsiima žirginiu sportu. Koks Jūsų vaidmuo šiame dukros pasirinkime? Juk tai pavojingas sportas. Ar pats jodinėjate?
– Ne dukra pasirinko žirgus, bet žirgai ją. Kai jai buvo 7 metai, vienoje šventėje ji sėdo pajodinėti ant žirgo, atrakciono tarnautojas apvedė ją du ratus, kaip priklausė, bet mergaitė nenorėjo nulipti nuo žirgo. Taip ir joja beveik 10 metų. Sutinku, kad tai pavojingas sportas, susijęs su didžiule adrenalino doze, bet aš pasitikiu savo dukra – ji rizikuoja, bet protingai, todėl ir pasiekia puikių rezultatų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Pats irgi buvau užsėdęs ant žirgo, bet man pakako pajoti 10 metrų ir supratau, jog tai nėra mano mėgstamiausias užsiėmimas. Dabar, kai dukra sportuoja, prie žirgų tenka ilgai pabūti, tačiau aš nejodinėju, bet atlieku aptarnaujančio personalo funkciją.

– Kokių žmonių gyvenime sutikote daugiau – pozityvių ar negatyvių? Ar pavyksta pesimistus paversti optimistais?
– Manau, jog kiekviename iš mūsų yra ir pozityvus, ir negatyvus pradas, tik įvairiuose žmonėse vyrauja vienas ar kitas iš jų. Galvoju, jog sutikau daugiau pozityvių žmonių. Kita vertus, jei su žmogumi elgsiesi kaip su pozityviu, jis toks ir bus.

– Jūsų mėgstamiausias posakis?
– Ką siūlote? (Nemėgstu ilgų ir tuščių diskusijų, visada laukiu konkrečių pasiūlymų.)

– Jūsų gyvenimo autoritetas?
– Mano vyresnis brolis Eimantas. Jis labai gerai mokėsi, yra dar labiau išlaikytas, dabar dirba Mažeikių savivaldybėje.

– Jūsų mėgstamiausia knyga?
– J. Ivanauskaitės „Placebas“.

– Jūsų mėgstamiausias patiekalas?
– Cepelinai.

– Jūsų mėgstamiausia vieta Lazdijų krašte?
– Snaigyno ežeras. Ten net pusvalandžiui nuvažiuoti gera.

– Jei Jums dabar būtų 18 metų, kokį gyvenimo kelią pasirinktumėte?
– Nieko nekeisčiau.

– Ačiū. Jūs ką tik perskaitėte laimingo žmogaus interviu.

%d bloggers like this: