Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis
Praeitą savaitę per vienos televizijos žinias rodė futbolo super žvaigždės portugalo Cristiano Ronaldo antrininką. Jis yra Irake gyvenantis kurdas, žaidžia futbolą ir ne tik išvaizda, bet ir savo manieromis primena vieną geriausių pasaulio futbolininkų. Antrininkas savo gimtajame mieste yra be galo populiarus: su juo mėgsta fotografuotis ne tik vaikai, bet ir suaugę, o vietinėje sporto prekių parduotuvėje jis reklamuoja sportinį inventorių. Tiesa, pinigų už tai negauna, bet parduotuvė jam atsilygina sportiniais bateliais.
Gyvenime turbūt ne vienas iš mūsų yra susidūręs su į save panašiais žmonėmis arba mums kas nors yra sakęs, kad esame panašūs į tą ar aną, bet ne į Antaną. Su tuo ne vieną kartą teko susidurti ir man. Maždaug prieš dvidešimt metų teko dalyvauti šventėje Lazdijų rajono savivaldybėje. Pokylio metu prie manęs priėjęs vyrukas paklausė, ar aš nesu dirbęs „Kibirkšties“ kolūkyje? Kas mane geriau pažįsta, tam šis nutikimas gali sukelti nemažai juoko, nes su kuo su kuo, bet su kolūkiais tikrai niekada neturėjau nieko bendro ir su dideliu pasibjaurėjimu prisimenu tuos niūrius sovietinius laikus, kai mus, mokinius, rudenį veždavo į kolūkių laukus rinkti bulvių, o pavasarį – akmenų. Na, vienintelė paguoda buvo, kad rinkdamas bulves galėdavai dairytis į treningais aptemptus klasiokių užpakalius ir net į juos paleisti bulvę ar nedidelį akmenuką.
Kitą kartą, kad esu į kažką labai panašus, sužinojau Vilniuje, Švietimo ir mokslo ministerijoje. Ten buvau nuvykęs kaip jaunas valdininkas tvarkyti kažkokio reikalo su šūsnimi popierių. Viena ministerijos darbuotoja manęs paklausė, ar nesu tas ir anas. Ji paminėjo kažkokį vardą, kurį jau užmiršau, bet jis tikrai nebuvo mano.
Ankstyvoje jaunystėje buvau labai pamėgęs krepšinį, kurį po ilgų ir intensyvių treniruočių sekėsi visai neblogai žaisti. Tuo metu vykdavo legendiniai Sovietų Sąjungos krepšinio čempionato mūšiai tarp Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos „CSKA“. Paauglystėje išstypau beveik iki metro devyniasdešimties centimetrų ūgio, bet nebuvau labai stiprus fiziškai. Gal ir būčiau likęs tik krepšinio sirgaliumi, jeigu ne šviesaus atminimo treneris Algis Gedminas, kuris užklydo į Veisiejų mokyklą, nebūtų manęs pakvietęs į savo treniruotes. Po auksinių „Žalgirio“ karštinių į mūsų ir lenkų televizijos ekranus po truputį kelią pradėjo skintis NBA. Per kaimynų lenkų televiziją stebėdavome naktines NBA finalų transliacijas. Tad, kai pusbrolio žmona pasakė, kad esu panašus į legendinį „Utah Jazz“ krepšininką Karlą Maloneą, negalėjau tuo būti nepatenkintas.
Daugiabutyje, kuriame gyvenu, anksčiau gyveno Kauno „Granito“ rankininko Romo Dumbliausko tėvai. Dažnai būdavo smagu pamatyti patį Romą ne tik lakstantį po televizoriaus ekraną, bet ir vaikštantį po mūsų kiemą. Dabar jis su šeima gyvena Prancūzijoje ir ten turi barą. Kartą, kai jis grįžo į Lietuvą, buvo užsukęs pas savo draugą į sodybą, esančią Veisiejuose prie ežero. Eidamas pro šalį pasukau link jo pasisveikinti. Jis iš pradžių gerokai nustebęs žiūrėjo į mane, o paskui pasakė, kad esu labai panašus į vieną jo baro lankytoją Prancūzijoje.
Kai parašiau savo antrąjį romaną ir jo rankraštį nunešiau į „Baltų lankų“ leidyklą ir ten atsisėdęs laukiau audiencijos pas gerbiamą Saulių Repečką, viena moteris ilgai į mane žiūrėjusi paklausė, ar aš nesu Donatas Katkus. Patikinau ją, kad tikrai ne. Šiemet nuvykęs į Rašytojų sąjungos suvažiavimą priėjęs prie Donato Katkaus papasakojau jam šią istoriją. Jis atidžiau į mane pažvelgęs pasakė, kad esame tikrai panašūs. Tam pritarė šalia stovėjusi moteris. Na, bet barzdos mūsų skirtingos: Donato apžėlęs beveik visas veidas, o mano ožio barzdelė ne itin plačia juostele stirkso po apatine lūpa. Abu esame plikai nusiskutę galvas.
Kai turiu reikalų Lazdijuose, dažniausiai į juos vykstu devintos valandos ryto autobusu. Tai tenka daryti gana dažnai ir gerai pažįstu visus vairuotojus, su kuriais daugiau ar mažiaus pasišneku. Vairuotojas Jonas nuo paauglystės pamėgęs stalo tenisą puikiai jį žaidžia jau sulaukęs gana garbingo amžiaus. Tad visuomet stengiuosi jo paklausti, kaip jam sekasi su maža rakete gainioti mažą baltą kamuoliuką. Bet kai autobusas būna pilnas ir nėra vietos arčiau prie jo atsisėsti ir pasišnekėti, tyliai jį stebiu autobuso veidrodėlyje. Jis man velniškai panašus į mano mėgstamiausios muzikos grupės „Metallica“ lyderį Jamesą Hetfieldą. Tiesa, gerokai vyresnį.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: