Aidas Kelionis
Kur nors eidamas itin mėgstu dairytis į gamtos vaizdus ir praeivius. Tiesiog patinka stebėti. Važiuodamas automobiliu ar autobusu irgi dairausi į lekiantį pro šalį peizažą. Bet juk visą laiką nevaikščiosi ir nevažinėsi, tad galiausiai prisėdu ant suoliuko ar prie stalelio kavinėje, užsisakau puodelį kitą kavos ir su malonumu stebiu žmones.
Deja, tenka konstatuoti, kad kuo toliau, tuo mažiau žmonių, leidžiančių sau nerūpestingai klajoti ar prisėdus svajoti, nes vis daugiau žmonių būna sukišę savo snapus į kompiuterius ar išmaniuosius telefonus. Dar daugiau – jau užaugo karta, priklausoma nuo socialinių tinklų, ir tiesiog jaučiasi labai blogai, jeigu negali nuolat stebėti, kas juose vyksta. Tokių žmonių gera savijauta priklauso nuo surinktų „laikų“ ir peržiūrų. Kuo pastarųjų daugiau, tuo geresnė savijauta. Tiesa, labai trumpam. Na, negalima vienareikšmiškai teigti, kad internetas yra vien tik blogis. Jame galima rasti ir vertingos informacijos: seniai vykusių pasaulio ir Europos futbolo čempionatų rungtynių įrašus ar jų santraukas bei įvarčius, įvairių muzikos grupių ir atlikėjų koncertų įrašus, istorinių įvykių aprašymus, rašytojų biografijas ir jų knygų recenzijas, itin daug įdomių amerikiečių ir kitų šalių produkcijos filmų ir serialų. Visko net neišvardinsi, ką gali duoti jo visagalybė internetas. Jeigu pastarasis jį saikingai vartojant yra geras dalykas, to nepasakysi apie socialinius tinklus.
Galima drąsiai teigti, kad socialiniai tinklai virto pamazgų duobe. Vien todėl, kad jiems atsiradus savo nuomonę čia gali reikšti visai neraštingi žmonės, o tiek liejamos neapykantos savo artimui niekur nerasi. Neneigiu, kad tikrų intelektualų „Facebook’o“ puslapiai yra įdomūs ir verti sekimo, bet šalia vieno įdomaus ir vertingo – tūkstančiai nežinia kam skirtų ir visiškai beverčių. Jeigu socialiniai tinklai nepakeistų realaus gyvenimo ir bendravimo, būtų dar pusė bėdos. Deja, virtualus gyvenimas tampa žymiai svarbesnis už realų. Tai jau yra mūsų laikų tragedija. Patys įdomiausi ir vertingiausi įrašai socialiniuose tinkluose nepakeis realaus bendravimo. Juk kavinėse ar kitose masinio susibūrimo vietose galima stebėti, kaip ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės sėdi prie stalo ir vietoj to, kad kalbėtųsi tarpusavyje, kiekvienas būna sukišęs savo snapą į išmaniuosius telefonus.
O vadinamųjų „selfių“ darymas yra pasiekęs tikrą beprotybę. Mokslininkai ir priklausomybių sričių specialistai teigia, kad jeigu žmogus per dieną padaro bent jau tris „selfius“, tai jau liga. Bet kiek tipų, kurie „selfius“ daro nesustodami kiauromis dienomis. Na, dar suprantama, kai jie daromi atostogų ar kelionių metu prie itin įspūdingų gamtinių objektų ar įvairų architektūrinių šedevrų. Bet juos darant keisčiausiose ir pavojingose vietose per metus žūsta apie šimtas žmonių. Net ir viena prarasta gyvybė, tokiu atveju, yra per daug.
Paradoksas, bet už pažangą ir išmaniąsias technologijas žmonija moka per didelę kainą, o ji – tai prarasta sveikata ar net gyvybė.