Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Nei milijonas menkystų su kūjais negali sunaikinti partizanų atminimo

Adomo Žilinsko piešinys.

Praėjusią savaitę Vilniuje toks menkysta, kurio net vardo neverta minėti, vidury baltos dienos kūjų sudaužė partizanų vadui Jonui Noreikai (generolui Vėtrai) skirtą atminimo lentą. Bergždžias darbas! Lenta bus atstatyta, ir į partizanų atminimą ir jo puoselėjimą bus įdėta dar daugiau jėgų ir pastangų. Partizanai yra tikrieji mūsų tautos didvyriai, kuriems amžinai būsime dėkingi už tai, kad dabar esame laisvi ir nepriklausomi. Žinoma, visuomet atsiras patikėjusių sovietine ir rusiška propaganda, kad partizanai buvo banditai ar žydšaudžiai. Tokiems burnos neužčiaupsi, bet skirtumas tas, kad jie remiasi pramanais ir nebūtais pasakojimais. Mes pasiremkime mokslininkų ir specialistų, kurie užsiima Lietuvos partizanų veiklos tyrinėjimu, nuomone ir faktais.
Lietuvos partizanai savo krauju nuplovė gėdą, kurią buvo užsitraukusi mūsų valstybė 1940 m. birželį, kai nepasipriešino Raudonajai armijai ir nepaleido nei vieno šūvio. Juk dar buvo gyvas didvyriško Suomijos pasipriešinimo Sovietų Sąjungai, kuri norėjo atnešti jai „komunistinį rojų“, pavyzdys. Žuvo milijonas Raudonosios armijos karių, o suomių net trisdešimt tris kartus mažiau. Suomiai apgynė savo laisvę, ir dabar yra viena iš labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Daug kas sako, kad mūsų kariuomenė buvo daug kartų mažesnė už sovietų, beje, kaip ir suomių. Bet juk galėjome kovoti nebūtinai atvirą, o partizaninį karą. Taip, būtų buvę daug aukų, bet nemažai nuostolių būtų patyrusi ir Raudonoji armija. O nepasipriešinus sovietai vis tiek daug lietuvių nužudė, kaip vilkas bejėges aveles. Juk kareiviams geriau jau žūti garbingai besikaunant mūšio lauke, nei būti beginkliams suimtiems, tardomiems, kankinamiems ir žvėriškai nužudytiems ar mirti sovietiniuose lageriuose nuo bado ir katorgiško darbo. Lietuvos partizanai nuplovė 1940 m. gėdą ir užkūrė Raudonajai armijai tikrą pragarą.
Paprasti Lietuvos gyventojai po Antrojo pasaulinio karo tenorėjo ramiai, taikiai ir padoriai gyventi bei dirbti, bet matydami, kaip sovietai be gailesčio naikina mūsų tautą ir trypia brangią Lietuvą, išėjo į mišką. Tuo metu partizanai buvo vienintelė teisėta Lietuvos valdžia, o sovietai tik niekingi atėjūnai ir okupantai. Nuo pat savo kovos pradžios partizanai dėvėjo itin tvarkingas karines uniformas ir laikėsi griežtos tvarkos bei drausmės norėdami parodyti, kad jie yra ne kažkokios padrikos gaujos ar grupuotės. Sovietai susidūrę su itin galingu, gerai organizuotu ir narsiu partizanų pasipriešinimu greitai suprato, kad skaudžiai nukentės. Tuomet, kaip ir pridera nuolat meluojantiems Kremliaus atstovams, sukūrė paties Liuciferio vertą planą: nutarė partizanus sukompromituoti pačių lietuvių akyse. Lietuvos gyventojai per dvidešimt metų laisvės ir nepriklausomybės buvo įpratę gyventi teisingai ir padoriai, tad kai kas ir patikėjo sovietų melu apie partizanus. Sovietai pasistengė kaip reikiant! Persirengę partizanų uniformomis žudydavo paprastus gyventojus. Kai kuriuos suimtus partizanus palauždavo, ir šie tapdavo smogikais, kurie prisidengdami partizanų vardu taip pat žudydavo ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus, senelius. Jeigu net dabar kai ką sugeba suklaidinti Rusijos propaganda, tai pokario metu apgauti eilinius žmones būdavo dar lengviau. Kai kas tuo metu prarijo klastingą sovietinį jauką ir, kas baisiausia, vis dar yra žmonių, tą melą kartojančių ir dabar.
Lietuvių tauta patyrė ir nematytų neregėtų dalykų, kurie vyko sovietams nukovus partizanus. Tikras karys su savo priešu įnirtingai, drąsiai ir aršiai kovoja iki paskutinio kraujo lašo ir atodūsio, o su nukautu priešu elgiasi pagarbiai. Tik ne „šaunieji“ sovietų kariai. Partizanų kūnus jie niekino kaip paskutiniai padugnės ir išsigimėliai, nes tokie ir buvo. Nuogus partizanų kūnus numesdavo ant grindinio, į juos šaudydavo, juos pjaustydavo, į burnas sugrūsdavo maldaknyges, lytinius organus apvyniodavo rožančiais, išdurdavo akis ir dar stebėdavo, ar niekas tai matydamas neverkia. Tokiems sovietų „kariams“ nėra vietos net pragare.
Kaip bebūtų keista, Lietuvoje vis dar atsiranda tokių neišmanėlių, kurie partizanus vadina banditais ar žydšaudžiais. Paklausti, kodėl kalba tokias nesąmones, jie sako, kad girdėjo pasakojimus iš to ar ano. Tik pamiršta, kad pokario meto sovietinio melo ir propagandos mašinai nebuvo itin sunku suklaidinti paprastus gyventojus. Bet kas dar keisčiau, tokie „žinovai“ pasakodami visiškus niekus nesiremia specialistų nuomone. Juk yra daugybė rimtų mokslinių darbų, kuriuose istorijos mokslo daktarai, profesoriai ir akademikai yra itin kruopščiai ir atidžiai išnagrinėję partizanų kovas. Apskritai Lietuvoje pastebimas itin blogas reiškinys: apie kokį nors įvykį ieškoma faktų bobučių ir diedukų klejonėse, kai reikėtų klausyti geriausiai konkrečią problemą išmanančių profesionalų, specialistų ir ekspertų nuomonės. Juk iš tiesų puikūs ir kompetentingi specialistai dirba Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre. Tad gal prieš paskelbiant generolą Vėtrą žydšaudžiu paklausti geriausiai apie tai išmanančiųjų?!
Lietuvos partizanai padėjo savo galvas už tai, kad šiandien būtume nepriklausomi ir laisvi bei galėtume ramiai kurti, dirbti ir gyventi, giedoti „Tautišką giesmę“ ir matyti plevėsuojančią trispalvę.

1 COMMENTS

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: