Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

23 500 žingsnių, 18 km 300 metrų ir tikrai visi gyvi

Dineta Babarskienė

„Nei daug, nei mažai – 18 km 300 metrų nužygiuota II bibliotekininkų ir skaitytojų žygio „Pažink savo kraštą“ metu. Bet tai tik skaičiai…“ – sako šio jau tradiciniu tapusio žygio iniciatorė ir organizatorė Seiliūnų bibliotekos bibliotekininkė Daiva Povilanskienė.
Nenuostabu, kad ji organizuoja tokius žygius ir visus kviečia prisijungti, mat, kaip pati prisipažįsta, ji – tikra vaikščiojimo maniakė. „Dažnai, kai kviečiu ką pasivaikščioti, manęs pirmiausiai klausia: pasivaikščioti ar pabėgioti?“ – juokauja pasakodama pati Daiva. Moteris vaikšto kasdien. Jai 8 kilometrai iki namų nuo darbo vietos, Seiliūnų bibliotekos, tikrai ne joks iššūkis, o veikiau didžiulis malonumas. „Prie Nemuno pasivaikščioti pavasarį ir rudenį taip gražu, kad niekaip negaliu atsigrožėti“, – sako užkietėjusi vaikščiotoja Daiva. Tad ją pažįstantys visai nesistebi, kad ji jau antrus metus organizuoja bibliotekininkų ir skaitytojų žygį „Pažink savo kraštą“ kviesdama link Nemuno, į Krikštonių kraštą.
Ir norinčių prisijungti tikrai atsiranda. Kaip teko patirti savo kailiu, žygis, pasirodo, ne tik pažintinis, bet ir tempą nemenką teko išlaikyti, o tai pradedantiesiems buvo tikras iššūkis. Žygis pradėtas nuo Krikštonių bibliotekos. Maršrutas – Krikštonys–Panemunė–Juozapavičiai–Vosbūčiai–Seiliūnai… Tikslas – pasiekti Seiliūnų biblioteką. Tad suktas nemenkas ratas. Geriau susipažinta su Krikštonimis, kaimu, esančiu mūsų rajone, kairiajame Nemuno krante. Čia stovi, anot vietinių gyventojų, pati gražiausia Dzūkijoje Krikštonių Kristaus karaliaus bažnyčia, kurią 1935 m. pastatė kunigas J. Reitelaitis. Šis kunigas buvo didi asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką šio krašto istorijoje. Ir šiandien vietiniai juo didžiuojasi ir tuoj puola apie jį pasakoti kiekvienam atvykėliui, vos įkėlusiam kojas į Krikštonis. Taip buvo ir mums.
Čia XVI a. plaukiojo keltas per Nemuną, o XVIII a. pradžioje per kaimą ėjo pašto kelias. „Sakote, prie kelio buvo karčema, o šinkorka?“ – klausė Daivutės žygeiviai. Eita istorinėmis vietomis, kur apstu kryžių, paminklinių akmenų, bylojančių čia veikus Lietuvos partizanams. Prieitas ženklas, žymintis 0 kilometrų. „Įdomu!“ – sakė žygeiviai, panorę nusifotografuoti prie tokio ženklo, žyminčio 0 kilometrų. Kelio galas? Ar gali taip būti? Tikrai ne. Tad patraukta link Nemuno, kurio platybės traukė akį jau iš tolo. Žygeiviai net pašūkavo, kaip senais laikais, kai šiose vietose keltai keldavo žmones per upę. Ant keliuko žygeiviai, kaip patys manė, žaltį sutiko, kiti sako, jog gluodeną. Akys užkliūdavo už dailių dzūkiškų sodybų su žydinčiais sodais, spalvotais bičių aviliais, besiganančiomis pievose avimis, žirgais. O kur dar miško skardžiai, kurie, anot keliauninkų, taip primena Šervudo girią iš garsiojo filmo apie Robiną Hudą. Paklausus, ką patyrė žygyje, kone kiekvienas žygio dalyvis mintis dėliojo skirtingai. „Visų pirma, sužinojome šio krašto istoriją, patys pamatėme gamtos grožį… Nemunas ir jo pakrantės, labai gražios sodybos, atgimstančios atokiose vietovėse… Ramybė ir harmonija su gamta. Bendravimas… Dovanos, kurias turi pasidovanoti pats sau, nes gyvenimas lyg upės vanduo – niekada nepasuks atgal“, – mąsto žygio organizatorė Daiva Povilanskienė.
Pradedantiesiems buvo krikštas, anot keliautojų, kaip reikiant. Vyriausiai keliautojai per 60 metų, o žygiavo kartu su gimnazistais. Buvo ir jau antrus metus iš eilės dalyvavusių tokiame žygyje, tad jie jau žinojo ilgų kilometrų ėjimo „skonį“. O nueita išties nemažai: pagal Daivutės visažinį laikroduką, 23 500 žingsnių, pagal vairuotoją Arūną, 18 km 300 metrų, pagal žygeivius, vis dar gyvi ir šiandien jau mąstantys apie kitus žygius pėsčiomis. Vairuotojui nė vieno pavežti neteko, tad eiti ūpo yra. Anot keliavusių ir užsukusių į modernią Seiliūnų biblioteką dar pasišnekučiuoti ir aptarti žygio, visus sužavėjo šio krašto gamta, įdomūs organizatorės pasakojimai. Žygis išties buvo neeilinė proga pažinti šį kraštą. „Kaip jaučiamės? Pasakysime jau kitą rytą“, – juokavo žygeiviai.
„Dėkoju savo bendražygiams, kurie atvyko iš kito mūsų rajono pakraščio. Tikiuosi, tai ne paskutinis žygis. Ar prisijungsite?“ – klausė Daiva. Ji vis stengiasi „užkrėsti“ vaikščiojimo virusu bei susirasti bendrakeleivių, mat tikina, jog eiti ne vienam smagiau. Tad nutarta sugrįžti į šį svetingą kraštą ir vėl leistis į žygį. Pasirodo, bibliotekininkai ir skaitytojai bendrauja ne tik bibliotekose, bet ir žygiuose pėsčiomis pažindami patys ir kitiems parodydami savą kraštą ne tik iš knygų puslapių…

%d bloggers like this: