Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Būdamas paauglys įsigijau labai nemalonią ir be galo įkyrią draugę – chronišką slogą. Ji su manimi kartu būdavo ryte ir vakare, dieną ir naktį, žiemą ir vasarą, rudenį ir pavasarį. Nesitraukdavo nuo manęs nei per žingsnį dvidešimt keturias valandas per parą ir tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas per metus. Vizitas pas vietinį ausų–nosies–gerklės gydytoją nieko nepadėjo, tad mama mane nusivežė pas gydytoją į Vilnių. Vyresnio amžiaus moteris ilgai mane apžiūrinėjo ir darė įvairius tyrimus.
Galiausiai atsidūriau Žvėryno vaikų ligoninėje ir savo riksmais daug prisidėjau prie šio rajono vardo pateisinimo: ir iš tikrųjų, kai tau kiša ilgą adatą į nosį ir itin skausmingai duria bei leidžia kažkokį skystį, iš tiesų nemalonu. Tad rėkiau, kiek pajėgiau: pradėjau dėl viso pikto, kai dar nieko neskaudėjo. Pradėti rėkti, kai žvėriškai skauda, jau ne laikas. Po įvairių skausmingų procedūrų mane išleido iš ligoninės, o mamai rekomendavo vasarą mane nusivežti prie jūros.
Atėjus 1985 metų rugpjūčio mėnesiui dviese su mama autobusu nuvažiavome į Klaipėdą, o iš jos į Nidą, kur gyveno mamos pusbrolio dukra. Pas juos ir galvojome apsistoti kokioms dviem savaitėm. Buvome pasiėmę kaimiškų dešrų, lašinių, skilandžių ir ketinome maitintis daugiausia namie, tad pinigų mama pasiėmė ne itin daug. Pirmą vakarą kartu su mano ne pirmos eilės pusseserės šeima prisėdome prie stalo ir visi kirtome atsivežtas kaimiškas dešras. Kitą dieną pusseserė lyg niekur nieko pareiškė, kad surado, kur mums gyventi. Tad pigesnio poilsio variantas pusseserės namuose žlugo. O pusseserės surastai moteriai už gyvenamąjį kambariuką turėjome sumokėti. Jeigu būtume pasiėmę atsivežtas dešras ir kitas kaimiškas gėrybes, būtume neblogai išsivertę. Bet mama nedrįso pasiimti jų ir paliko giminaičių šaldytuve. Tad pinigų sumokėjus naujai šeimininkei už kambariuką liko ne tiek ir daug. O turėjome dviese prasimaitinti dvi savaites.
Valgydavome kuklioje sovietinėje valgykloje netoli Nidos pliažo. Mama pirmiausiai rūpindavosi, kad būčiau pavalgęs aš, o ji kartais visai nevalgydavo arba pasiimdavo tik pusę porcijos. Būtų buvę dar liūdniau, jeigu nebūtų pavykę mamai pliaže vis rasti poilsiautojų pamestų baltų sovietinių kapeikų. O pastarųjų poilsiautojai, pasirodo, pamesdavo visai nemažai, tad ši netikėta ir neplanuota parama leido valgyti sočiau.
Pasirūpinę tuo, kad žarna žarnos nesurytų ir būtume nors kiek sotesni, laiką leisdavome pliaže ar vaikštinėdami pajūriu. Tuo metu į Nidą buvo suplūdę daug to meto įžymybių. Pastebėdavome vaikštinėjant tokius sovietinius rašytojus kaip J. Marcinkevičius, A. Baltakis, V. Reimeris ir daugelį kitų.
Mūsų buto didžiajame kambaryje buvo itin didelė mamos surinkta biblioteka, tad dar būdamas vaikas mėgdavau atsistojęs skaitinėti, kas parašyta ant knygų nugarėlių, ir tokiu būdu sužinojau visus garsiausius sovietinės Lietuvos rašytojus ir jų kūrinių pavadinimus. Su septyneriais metais vyresniu pusbroliu net žaisdavome jo sugalvotą žaidimą. Vienas turėdavome būti nusisukęs, o kitas pasakydavo autoriaus pavardę ir knygos pavadinimą, tuomet pirmasis ją turėdavo surasti. Laimėdavo tas, kuris ieškodamas knygos užtrukdavo trumpiau.

%d bloggers like this: