Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Kiekvieną rudenį, kai atšąla oras, anksčiau ar vėliau žmogelis suserga. Pasigauna kokį virusą ar bacilą, o gal kur nors peršąla ir atgula į lovą. Ir man pačiam pasitaiko susirgti kokį porą kartų rudenį, o paskui ir pavasarį. Iš pradžių pradeda skaudėti gerklę ir iš nosies bėgti skystis, bet dažniausiai tuo viskas nesibaigia, nes liga iš gerklės leidžiasi žemyn ir pasiekia bronchus. O įsigijus bronchitą jo taip lengvai neatsikratysi. Reikia gerti vaistus ir kosėti iki negalėjimo ir spjaudyti visokius žalius ir geltonus.
Kiekvieną kartą taip susirgęs nusimenu, nes žinau, kad lovoje teks praleisti savaitę, o rimtai susirgus ir miegas neima, o skaityti ar ko nors klausyti nelabai norisi. Jautiesi veltui leidžiantis laiką, o šis slenka labai lėtai. Praėjusį rudenį eilinį kartą pagijęs po peršalimo ir jį lydėjusio bronchito susimąsčiau, ką daryti, kad išvengčiau šio nemalonaus dalyko. Prisiminiau, prieš keliolika metų buvau lankęs druskų kambarį vienoje Druskininkų sanatorijoje. Po gana ilgai trukusių procedūrų pora metų nesirgau peršalimu ir bronchitu, tad nutariau pradžiai išbandyti bent penkias procedūras po pusę valandos.
Iki Druskininkų nuo mano gimtojo miestelio tik dvidešimt šeši kilometrai arba apie keturiasdešimt minučių autobusu. Ketvirtis po devynių ryto neskubėdamas patraukiu į miestelio centrą, kur įsikūrusi autobusų stotis. Autobusas išvažiuoja tiksliai kaip šveicariškas laikrodis – be dvidešimt dešimt. Gal tuo nereikia visiškai stebėtis, nes „Kautros“ autobusus vairuoja suvalkiečiai. Visuomet įsitaisau autobuso gale, kad matyčiau visus keleivius ir galėčiau juos stebėti ir klausytis, ką jie kalba. Likusį laiką dairausi pro langą į jau šimtus kartų matytą peizažą, kuris vis dar kažkodėl neatsibosta. Tik pajudėjęs iš stoties autobusas pravažiuoja Veisiejų tiltą, ant kurio iš abiejų pusių matosi Ančios ežeras. Vėliau jis kyla į kalną ir pusračiu apvažiuoja senąsias miestelio kapines, kuriose vis dar laidojami žmonės. Šone paliekamas turgus, o po kilometro pasiekiamas Snaigyno ežeras su savo apžvalgos bokštu. Toliau važiuojama kalvotu ir smagiu keliuku. Po penkių kilometrų pasiekiamas Šadžiūnų kaimas. Per jį važiuodamas visuomet žvilgteliu į kolegos žurnalisto Romo Sadausko-Kvietkevičiaus namą ir kiemą, ir savęs klausiu: kažin kaip gyvena Romas? Po Šadžiūnų riedama keliu, einančiu laukais, kol pasiekiamas Leipalingis. Čia mano šviesaus atminimo tėtės parapija, o šio miestelio kapinėse jis ilsisi. Ne tik jis, bet ir visa jo giminė.
Po poros kilometrų privažiuojamas Veršių kaimas. Čia visuomet prisimenu gyvojo klasiko eiles: „Nes jei vyras yra tikras veršis / būtinai jisai į sceną veršis.“ Toliau kelias neria į pušyną ir jau iki Druskininkų jo nepalieka. Visuomet gailiuosi, kad kelionė truko taip trumpai, nes važiuojant autobusu ji niekaip nepabosta.
Išlipęs iš autobuso Druskininkų stotyje per kelias minutes atsiduriu sanatorijoje. Pasisveikinęs budinčiuosius, rūbinėje pasikabinu striukę ir kylu į antrą aukštą. Praėjęs registratūrą kiek kairiau suku į koridorių, o pakilęs laiptais prieinu druskų kambarį. Darbuotojai palieku kuponą, o iš jos gaunu bachilus ir baltą didelę palą. Nusirengiu, ir lieku tik su glaudėmis. Apsiaunu bachilus ir apsigaubiu pala. Žengiu į druskų kambarį ir įsitaisau ant gulto antroje eilėje. Grindys pilnos druskos, tokios pat ir sienos bei lubos. Priekinėje sienoje dvi angos: didesnė – televizoriui, o mažesnė, uždengta plastmasinėmis grotelėmis, pūsti druskos tirpalui. Susirinkus klientams prasideda seansas. Tyliai groja rami muzika, per televizorių rodomi animaciniai filmukai arba dokumentiniai filmai apie gyvūnijos ir augalijos pasaulį. Šnerves greitai pradeda kutenti stiprus druskos kvapas. Itin greitai tai pajaučia sergantys: pradeda kosėti, čiaudėti bei šnarpšti.

%d bloggers like this: