Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Buvo vėlyvas 1990 metų ruduo – pats tamsiausias ir nemaloniausias laikas per metus. Tuo metu mokiausi Vilniaus universiteto antrame kurse. Vieną tokią tamsią ir bjaurią dieną jau pavakary skubėjau į Vilniaus geležinkelio stotį, nes mūsų šeimos draugai žydai Sara ir Jaša su savo dukromis turėjo išvažiuoti gyventi į Izraelį, tiksliau, pajudėti traukiniu iki Maskvos, o iš ten laukė skrydis į jų tėvynę. Vos spėjau atsisveikinti, nes iš pradžių supainiojau peronus, bet įšokau į vagoną atsibučiuoti ir paspausti rankas.
Mama su žyde Sara, draugų vadinama Liole, susipažino sovietmečiu pionierių stovykloje. Užsimezgė tvirta draugystė, ir mūsų šeima, gyvenanti Veisiejuose, pradėjo bendrauti su žydų šeima, įsikūrusia Vilniuje. Buvau dar mažas, bet tų kelionių į Vilnių labai laukdavau, nes norėdavau ne tik su tėčiu pasivaikščioti po sostinę, kokioje kavinėje sukirsti ledų ar šiaip pasižvalgyti po didmiestį. Labai patikdavo įsitaisius draugų žydų buto senamiestyje virtuvėje klausytis, kaip su jais šnekučiuojasi mano tėvai. Ištempęs ausis laukdavau žydiškų anekdotų, kuriuose ši tauta mokėdavo taikliai pasijuokti iš savęs, anekdotų apie absurdišką sovietinę santvarką ir nukriošusius komunistų partijos lyderius. Taip pat Sara mamai pasakodavo apie savo draugus ir pažįstamus žydus, gyvenančius Vilniuje. Neretai tie pasakojimų herojai netrukus užbėgdavo į mūsų draugų namus puodeliui kavos, suriesti kokį anekdotą ir šiaip paplepėti. Tų pašnekesių virtuvėje labai laukdavau ir, kai tik išgirsdavau, kad vėl važiuosime į Vilnių, be galo džiaugdavausi. Žydai savo ruožtu noriai atvažiuodavo į Veisiejus pasikaitinti pirtelėje, užkirsti cepelinų ar grybų, pailsėti miške ir prie ežero.
Net nereikia sakyti, kad be galo gailėjomės, kai 1990 metais draugai žydai su šeima išvažiavo gyventi į Izraelį. 1996 metais į svečius Sara atskrido viena. Paskui jų laukti teko net šešiolika metų – Sara su vyru Jaša ir broliu Algiu iš Izraelio pas mus atvyko 2012-aisiais ir jau neberado gyvo mano šviesaus atminimo tėtės, kuris prieš metus buvo miręs. Jie buvo apsistoję Druskininkuose, kur poilsiavo ir gydėsi. Kai atvyko į Veisiejus, be galo mėgavosi dzūkiškomis vaišėmis – lašiniais, daržovėmis iš mūsų daržo, lietuviška duona, varškės sūriu su medumi ir svaigiais „Trejų devynerių“ lašeliais. Atsisveikinti buvo labai sunku, nes prabėgę metai, kai nesimatėme, tik sustiprino draugystę ir ją subrandino.
Kaip tikram humanitarui mokantis Vilniaus universitete prastai sekėsi matematika. Tad jos laisvalaikiu teko pasimokyti pas jau minėtos žydų šeimos draugų (irgi žydų) sūnų Sašą. Jo dėka matematika netapo kliūtimi, sutrukdžiusia baigti universitetą. Saša buvo labai gabus matematikas – šiuo metu jis gyvena JAV ir girdėjau, kad padarė nemenką karjerą savo srityje. Kažin kiek Vilniuje liko žydų, sovietmečiu vis užbėgdavusių į Saros virtuvę persimesti žodeliu kitu? Būnant Vilniuje neretai tenka praeiti pro namą, kuriame gyveno Saros šeima. Širdį užplūsta nostalgija ir be galo mieli bei šilti prisiminimai, ir ima atrodyti, kad trisdešimties ir daugiau metų praeitį tuoj paliesi ranka.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: