Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

Knyga „Laiškai iš Varviškės“ pristatyta daug kur, mūsų krašte pirmąkart

Dineta Babarskienė

Lazdijų viešojoje bibliotekoje pristatyta Ernesto Kuckailio knyga „Laiškai iš Varviškės“. Ši 2018 metais išleista knyga pristatyta Vilniuje, Šiauliuose, Šakiuose. Pirmąkart – Lazdijuose.
„Kai nežinome savo istorijos, mus „suvalgyti“ gali bet kas. Itin svarbu prisiminti, kas mes, kaip kovojo protėviai“, – sako knygos autorius Ernestas Kuckailis. Jis jau yra išleidęs tris knygas – atsiminimus apie pirmojo specialiųjų pajėgų eskadrono „Erelis 02“ misiją Afganistane „Trispalvio erelio skrydis“, karinę istorinę apybraižą apie vokiečių parašiutininkus Antrajame pasauliniame kare „Pavasarį paukščiai sugrįžta“ ir Lietuvos partizanų susirėmimams su okupantais atminti skirtą karinę istorinę apybraižą „Tylūs žingsniai per samanas“. „Laiškai iš Varviškės“ – ketvirtoji autoriaus knyga. Anot jo, mintis užrašyti mažai žinomą Pietų Lietuvos istorijos įvykį kilo prisiminus dar vaikystėje girdėtą legendą apie žuvusius kovose su lenkais giminaičius. „Įdomu tai, kad kautynėse žuvo net du Kuckailiai: tėvas ir sūnus“, – patikslina autorius.
Knygoje perteikiant Dzūkijos krašto paprastų kaimo gyventojų aplinką, išgyvenimus ir kasdienybės įvykius pasakojama apie Lietuvos šaulių kovą likviduojant vadinamąją „Varviškės respubliką“ (1920–1923 m.). „Tai istorija apie lenkų partizanų, lietuvių šaulių veiksmus, Varviškės puolimą bei lenkų išvarymą už demarkacinės linijos“, – taip trumpai iš pradžių apie knygą pasakojo pats autorius. Bet kodėl būtent tai „užkabino“? „Man teko garbė dalyvauti atidengiant paminklinę lentą ant bažnyčios šventoriaus sienos Leipalingyje. Ten įrašytos trys Kuckailių pavardės – kaip savanorių, dalyvavusių 1919–1920 metų kovose. Du iš jų žuvo gindami Varviškę, tad norėjosi įamžinti jų kovas, norą apginti tėvynę“, – priežastis, kodėl parašė šią knygą, vis vardija Ernestas.
Turėjo jis ir daugiau sumanymų, kuriuos pavyko įgyvendinti. „Vienas ambicingiausių mano siekių šioje knygoje – visus dialogus užrašyti tuometine dzūkų šnekta – įvykdytas“, – džiaugėsi autorius. Savo pasakojimus knygos pristatymo metu Ernestas gausiai iliustravo nuotraukomis, žemėlapiais, kuriais naudodamasis ieškojo susirėmimų vietų ir knygoje atkūrė aprašytos kovos eigą. Net tikrų tikriausių iššautų šovinių tūtelių iš pačios Varviškės pačiupinėjome.
O kodėl vis tik apie tuometinius Varviškės įvykius nuspręsta papasakoti per meilės prizmę? „Žinote, išduosiu paslaptį, kad kartais ir kariškiai įsimyli“, – labai paprastai paaiškina tokį sumanymą kariškis knygos autorius Ernestas Kuckailis. Tad jo knygoje kaip kokiame populiariame bestseleryje yra ir karo, ir meilės.
Žinia, kad Ernestas – karys, kurio indėlį Lietuvos kariuomenėje būtų sunku nupasakoti keliais sakiniais. Jis – sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymų centro snaiperių ir taikliųjų šaulių rengimo ekspertas. Karys sugalvojo rašyti knygas? Įdomu. „Dar studijuodamas priklausiau savanoriams, dabar tai vadinama Krašto apsaugos savanorių pajėgomis, o tuomet buvo SKAT – Savanoriška krašto apsaugos tarnyba. Atsidūriau jėgerių batalione. Norėjau maksimumo – patekti į tuo metu vienintelę profesionalią „Alfa“ kuopą, į kurią buvo vykdomos atrankos. Tad pirmiausia buvau paskirtas į inžinerijos būrį, ten įgijau inžinieriaus-išminuotojo specialybę. Tuomet juokaudavau, kad bet ko galėjau tikėtis, tik ne tapti išminuotoju. Dabar, žinoma, matau, kad man tos žinios labai pravertė ne tik karyboje, bet ir rašant knygas, tyrinėjant karo istoriją, taip pat visada žinau, kaip elgtis radus sprogmenį, koks jis ir panašiai. Na, o vėliau siekiau daugiau, patekau į jėgerių bataliono „A“ kuopą ir po kiek laiko išvažiavau į pirmąją misiją Kosove, vėliau į Afganistaną, Iraką“, – apie save pasakojo ir pats Ernestas.
Su svarbiausiais svečio gyvenimo faktais supažindino ir Lazdijų viešosios bibliotekos direktorė Renata Rudienė, kuri prisipažino, jog jai buvo lengva pristatyti skaitytojams Ernestą, mat jis noriai kalbėjo, pasakojo, tad traukti žodį po žodžio, kaip kartais nutinka, šįkart tikrai nereikėjo. O Ernestas paatviravo ne tik apie knygą. Štai, kad ir apie mistinius skaičius… 69 – ypatingas skaičius jo gyvenime. Prieš keliolika metų spalio 4-ąją Ernestui, atliekant šešiasdešimt devintąjį šuolį parašiutu, nepasisekė, bet pasisekė su medžiu. Įsipainiojęs į šakas, tąkart jis kojomis pasiekė žemę. „Tai buvo tarsi signalas, kad Dievas saugo“, – pasakojo Ernestas prisipažindamas, kad tai jo nesustabdė – po to šuolių buvo ir daugiau. Autorius atviravo ir apie penktąją savo knygą, jau dabar itin intriguojančią – jis, Ernestas Kuckailis, keliaus kartu su pačiu Adolfu Ramanausku-Vanagu pasirašyti svarbaus Lietuvai dokumento. Koks tai dokumentas ir visi neįtikėtini nuotykiai – jau naujojoje Ernesto Kuckailio knygoje. •

%d bloggers like this: