Dzūkų žinios

KETVIRTADIENIO AIDAS

Dalintis:

Aidas Kelionis

Gegužės 31 dieną penktadienį autobusu važiavau į Lazdijus. Vairuotojas įjungė „Pūko“ radijo stotį. Tuomet Ž. Žvagulis uždainavo: „Vasara – man gyventi taip paprasta…“ Frazė, kurią sudaro tik penki dainos žodžiai, bet kai galvoju apie vasarą, pirmiausia jie ateina man į galvą. Nuotaika iš karto pakilo, nors ir be šių žodžių už lango matėsi, kad artėja mano mėgstamiausias metų laikas.
Vasarą dauguma žmonių atostogauja, visi darbai trumpam stabteli, iš miestų kas tik gali smunka prie jūros, upių ar ežerų. Kas į savo, o kas į kaimo turizmo sodybą ar tik su palapine. Kartu su karščiu ore tvyro lengvas nerūpestingumas, kad net darbe sėdintys, jeigu nėra kondicionierių, leipsta ir pradeda snūduriuoti prie stalų.
Tada ateina laikas tokiems karščiams, kokie buvo šį mėnesį. Kai kas pradeda skųstis, kad per karšta. Kadangi verkšlenti ir dejuoti turbūt ne tik lietuvių tautinis bruožas, imi galvoti, kad tam žmogui gerai niekuomet nebūna. Šalta – blogai, karšta – irgi ne kas. Vasarą stengiuosi nevaryti Dievo į medį tvyrant net ir nepakeliamiems karščiams. Ir kaip galėčiau taip elgtis, jeigu visus metus laukiu vasaros!? Juo labiau, kad mano buto langai žvelgia į rytus, tad saulė tik ryte dirsteli pro langus. Po renovacijos butas vasarą tapo dar komfortabilesnis. Tad per pačius karščius be reikalo nekiši nosies į lauką, o saulei pakrypus vakarop einu maudytis į visai šalia esantį Ančios ežerą, kurio vanduo puikiai atgaivina ir suteikia papildomos energijos.
Kiekvieną vasarą užplūsta prisiminimai apie jau pragyventas vasaras. Vis prisimeni, kai šiltąjį ar net karštąjį metų laiką kartu su mama ir šviesaus atminimo tėčiu būdamas vaikas su baltu „Moskvičiumi“ riedėdavai pas gimines į Klaipėdą. Ten ryte keldavomės ir po pusryčių pėsčiomis Skirvytės gatve eidavome prie autobusų stotelės, kur laukdavome atriedančio autobuso, kuris mus nuveždavo prie senos perkėlos pačiame uostamiesčio centre. Ten laukdavome kelto, kuris mus nuplukdydavo per marias į Smiltynę, iš kur vėl pėsčiomis eidavome į pliažą. Tomis vasaromis būdavo pats skaniausias limonadas ir ledai, maloniausia saulė ir puikiausias vanduo. Tėtis buvo geras šachmatininkas ir visuomet su savimi į pliažą nešdavosi mažą dėžutę su magnetiniais šachmatais. Pliaže pasiėmęs „Švyturio“ žurnalą spręsdavo įvairius uždavinius, kuriuose būdavo pateikta konkreti šachmatų padėtis lentoje ir parašyta užduotis: matas trimis ar keturiais ėjimais arba mokydavo mane jais žaisti. Tos dienos, praleistos Smiltynės pliaže, atrodydavo tiesiog begalinio ilgumo. Tik visą dieną praleidus saulėje ir Baltijos bangose apimdavo malonus nuovargis ir vėl eiti iki kelto, juo keltis į Klaipėdą, o po to autobusu važiuoti iki sustojimo ir pėdinti iki giminių namo Skirvytės gatvėje nelabai norėdavosi.
Tos begalinio ilgumo vaikystės vasaros, praleistos pajūryje, kai dar niekas nerūpėdavo ir gyvenimas būdavo nepaprasto lengvumo ne tik šiltuoju, bet ir kitais metų laikais…
Kiekvieną vasarą, birželio mėnesį ar liepos pradžioje, net ima atrodyti, kad vasara tęsis amžinai ir niekada nepasibaigs ar bent ir kitais metų laikais išliks begalinis jos lengvumas… Gerai žinai, kad taip niekada nebebus, bet vis kvailai viliesi ir save apgaudinėji.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: