Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Klasės susitikimas. Magiškai skambantys žodžiai, kurie galėtų būti net knygos pavadinimas. Kiekvieną kartą juos išgirdus širdyje kažkas virpteli, truputį užima kvapą, o menkas džiugesys susipina su šiek tiek smaugiančiu grauduliu.
Kuo daugiau metų prabėga po mokyklos baigimo, tuo labiau atrodo, kad tu joje nė nesimokei, o kiekvieną naktį sapnuojami padriki ir neaiškūs sapnai atrodo daug realesni už vienuolika metų, praleistų mokykloje. Tik sutinkami pasikeitę klasiokai ar kiti bendramoksliai primena, kad laikas teka žymiai greičiau, nei tu ar kas nors kitas norėtų. Tą pastebi ir kasdien žvelgdamas į veidrodį, iš kurio į tave žvelgia storas plikis su žilstelėjusia juoda barzdele. Žinoma, mokykloje buvusios žavios klasiokės atrodo dar žaviau, nes kažkaip metai grožį subrandina, o tuo pačiu ir tavo jausmus joms, o ypač tai, kuri rūpi labiausiai. Jeigu taip nutinka, reiškia, viskas su tavimi tvarkoje, nes be poros metų penkiasdešimties sulaukusios moterys yra žymiai pranašesnės už dvidešimtmetes. Vadinasi, vidurio amžiaus krizė tavęs nepalietė arba nutiks tik ateityje, o gal ir visai aplenks.
Gerai suvoki, kad nuo visų klasiokų atsilikai per šviesmečius ir jau niekada jų nebepavysi. Tikrai nebeauginsi šimto galvijų, nes pačiam sau užtenka vieno gyvulio, kuris esi pats. Niekada neriesi tūkstančio ir vienos nakties istorijų apie rūkyklas kiekvienoje pasaulio vietoje, kur tik apsilankai, niekada nesukaupsi tiek žinių apie gimtojo miestelio gyventojus, jų giminaičius ir giminaičių giminaičius, draugus ir pažįstamus. Niekada netapsi tokios energijos atomine elektrine ir nesugeneruosi tiek optimizmo.
O prieš klasės susitikimą buvo mokyklos, kurią baigei, jubiliejus, kuriame teko sutikti ir kitų laidų mokinius. Vaikštai po mokyklą ir sveikiniesi tuos, kuriuos pažįsti, ir džiaugiesi, kad ir kiti pliki, pilvoti ir negražūs. Kai kurie sveikinasi tave, o tu jų nepažįsti, ir tampa kažkaip nepatogu, nors sakoma, kad nepatogu tik tuomet, kai spaudžia batai.
Sutinki ir mokytojas, kurias atpažįsti vien dėl to, kad su jomis gyveni tame pačiame bute, name ar miestelyje ir retkarčiais pamatai parduotuvėje ar laukiančias vizito pas gydytojus. Bet reikia suprasti, kad ir jos tave atpažįsta vien dėl to, kad mato ne kartą per penkerius metus ar dar rečiau. Svarbiausia, kad neturi joms nieko naujo papasakoti: gyveni ten, kur gyvenai, dirbi tai, ką dirbai, vis dar vienas, taip, turiu simpatiją, na, nevedu. Džiaugiuosi, kad neklausinėja kodėl, nes ir pats nežinau. Sutinki ir mokytojus: su jais kalbėti žymiai lengviau ir paprasčiau, nes jie neklausinėja tokių dalykų, į kuriuos pragyvenus ir pusę amžiaus nežinai atsakymų ir vargu ar sužinosi ateityje.
Kiekvieną kartą po klasės susitikimo apima dvigubas jausmas: džiaugsmas persipina su liūdesiu, nes kažko svarbaus nepasakei, ir neišdrįsai paklausti, ko norėjai, ir slapčia vis viliesi, kad bus dar tų susitikimų ir kažkiek dar pagyvensi. Vėl sėdėdamas savo kambaryje vienas sveikini savo ištikimą draugę vienatvę ir liūdnai žvelgdamas į tuščią kompiuterio ekraną nežinai, ką parašyti.

%d bloggers like this: