Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

Garsiniai skaitymai ant moderniausio šalyje viaduko Šeštokuose

Mobilioji biblioteka pasirinko skaityti garsiai neįtikėtinoje vietoje – ant moderniausio šalyje viaduko Šeštokuose.
Tądien į Šeštokus žvelgta iš aukštybių…

Dineta Babarskienė

Ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose pasaulio šalyse dažnai vykstantys garsiniai skaitymai jau tapo įprastu kultūriniu reiškiniu. Lazdijų viešosios bibliotekos mobilioji biblioteka šįkart pasirinko skaityti garsiai neįtikėtinoje vietoje – ant moderniausio šalyje viaduko Šeštokuose. Klausytis raiškiai skaitomų tekstų galėjai prisėdęs tiesiog ant viaduko laiptelių. Vėjas kedeno plaukus, dundėjo traukiniai, skambėjo Gintaro Gražulevičiaus atliekama daina „Sustok, traukiny…“ O paskui jau eilės… Garsiai…
„Mobilioji biblioteka šįkart Šeštokuose. Pėsčiųjų viadukas per „Rail Baltica“ geležinkelį tapo Lazdijų rajono literatų susitikimo vieta. Įdomu, ar ne?“ – ir klausė, ir teigė Lazdijų saviraiškos klubo „Lazdijų menė“ prezidentas Ričardas Lapaitis. Šeštokai šiandien, o ypač 1992 metais, buvo vadinami vartais į Europą. Miestelis – svarbus tranzitinis taškas tarp Baltijos valstybių ir į vakarus esančių Europos Sąjungos šalių. Tai ir riba, skirianti du Lietuvos regionus – Dzūkiją ir Suvalkiją. Vietiniai gyventojai sako, jog šiapus geležinkelio bėgių – Dzūkija, o kitapus – Suvalkijos lygumos. „Šiukštu, į Suvalkiją neik vandens prašyti“, – juokauja vietiniai. Kaimynai apie čia gyvenančius pašmaikštaudami sako, kad jie suvalkiečių išvyti, dzūkų nepriimti. Šeštokai mena ir liūdną praeitį, kai 1941 metais birželio 14-ąją iš šios geležinkelio stoties buvo pradėti tremti šviesiausi apylinkių žmonės. „Mūsų eilės buvo skirtos visiems, kas prisilietė prie Šeštokų miestelio istorijos, – kalbėjo Ričardas Lapaitis. – O ji tikrai didelė ir nepaprasta! Juk Šeštokams daugiau nei 400 metų ir ši raudonų plytų geležinkelio stotis mena dar caro laikus – ji pastatyta 1895 metais.“
Šeštokietė, jau drąsiai ją galima taip „tituluoti“, mat dvylika metų gyvenanti čia, poetė Zita Tumosienė skaitė savo naujausią kūrybą, parašytą vos prieš dvi dienas. Ponia Zita yra parašiusi eilių ir Šeštokams. „Prie geležinkelio vėžės tyliai \ Prigludęs rymo miestelis – Šeštokai, \ Jis šimtmečius savus skaičiuoja, \ Metų išgyveno daug ir įvairiai“, – vis dar skamba poetės Zitos Tumosienės eilės. Ričardas Lapaitis, kaip visada, žodžio kišenėje neieškojo: ir skaitė, ir pasakojo. Gintaro Gražulevičiaus gitara neilgai ilsėjosi ant viaduko laiptelių – vis prašyta dar pagroti. Pravažiuojantys traukiniai bildėjo, geležinkelininkai dairėsi į neįprastą reginį – žmogų su gitara, traukiantį dainas ant viaduko. Kiti gi su knygomis rankose – skaitė. „Mūsų eilės tapo tiltu tarp praeities ir dabarties“, – labai simboliškai nuskambėjo Ričardo Lapaičio žodžiai. Žinia, šeštokiečiai didžiuojasi savo praeitimi, noriai priima nūdienos iššūkius.
Tądien į Šeštokus žvelgta iš aukštybių… Anot atvykusiųjų, pasižvalgyta po Šeštokų apylinkes iš paukščio skrydžio. Mat nuo viaduko atsiveriantys vaizdai išties daro įspūdį. O paskui apsilankyta Šeštokų bibliotekoje, kur maloniai priėmė Šeštokų bibliotekininkė Vilija Labenskienė su pyragu, arbata. Vaišintasi aviena. Pasirodo, aviena gali patikti visiems. „Tinkamai paruošta ji yra ne tik skanus, bet ir sveikas maistas“, – nutarė ragavusieji.
Mano nuomone, tokie literatūriniai pabuvimai žmones sušildo, atitraukia nuo kasdienybės ir galbūt skatina kurti pačius. Taigi, skaitykite garsiai ir pajuskite skaitymo malonumą…

%d bloggers like this: