Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Gerai neprisimenu, kada pirmą kartą paragavau šokolado. Dar nėjau į mokyklą ir itin mėgau karštą kakavą. Kai buvau vaikas, į mūsų ir kaimyninius daugiabučius užeidavo kažkokios moterys, kurios už kelis rublius pardavinėdavo žuvies formos didelius šokoladus, su viduje esančiais neskaldytais lazdynų riešutais. Su peiliu skaldydavome tuos šokolado gabalus ir su malonumu ragaudavome.
Itin didelį ir netaisyklingos formos šokolado gabalą mama dar gūdžiu sovietmečiu parvežė iš kelionės į Rytų Vokietiją. Jis buvo velniškai skanus, ir kasdien gaudavau jo paragauti. Po to šokolado meteoritas būdavo uždedamas ant spintos sesers kambaryje. Kai nieko nebūdavo namie, pasistatydavau kėdę ir nusiėmęs šokolado gabalą pats atsiriekdavau paragauti. Stengdavausi itin daug nesukirsti, kad suaugusieji nepastebėtų akivaizdaus šokolado gabalo sumažėjimo.
Dar būdamas vaikas kartu su klase nuvykau į Operos ir baleto teatrą, kur teko paragauti legendinio karšto šokolado, kuriuo sovietinės kulinarijos ir konditerijos itin neišlepinti receptoriai ypač apsidžiaugė. Ten kirtome ir saldainius „Nomeda“. Kiek mažai vaikui tereikėdavo iki pilnos laimės!
Nuo mažens domėjausi geografija, tad sovietmečiu paprašydavau, kad šviesaus atminimo tėtis spaudos kioskuose nupirktų Rytų Vokietijos žurnalą „NBI“. Kiekvieno jo numerio gale būdavo dailininko pieštas kurios nors pasaulio šalies žemėlapis, kuriame atsispindėdavo konkrečios valstybės turimos naudingos iškasenos ir pagrindinės žemės ūkio kultūros. Afrikos šalies Ganos žemėlapį buvau pasikabinęs ant savo kambario sienos ir žvelgdamas į jį matydavau, jog ši valstybė itin gausiai augino kakavmedžius, kurių vaisius dideliais kiekiais eksportuodavo į užsienį. Valgydamas šokoladą visuomet galvodavau: iš kokios pasaulio šalies kakavmedžio vaisų jis yra pagamintas. Vaikystėje smagiausia šokoladą valgyti ne vienam, o kartu su bičiuliu ar draugų būryje, žinoma, kai kiekvienas turėdavo po šokoladą rankoje, nes dar nebuvome gerai išmokę dalintis.
Įstojęs į aukštąją mokyklą Vilniuje Gedimino prospekte buvau atradęs tokią vietelę, į kurią dažnai užsukdavau pasmaguriauti. Visuomet imdavau puodelį karšto šokolado ir taurę su skystu ir vėsiu šokoladu ir žemės riešutais.
Dvidešimto amžiaus pabaigoje buvo tokie laikai, kai vienas pats galėdavau sukirsti visą „Karūnos“ šokoladą. Nežinau, kas atsitiko, bet dabar juodojo šokolado nemėgstu ir kartą ar du per mėnesį suvalgau vieną jo juostelę arba, kitaip tariant, tik tris gabaliukus. Gyvename pertekliuje ir laikai, kai valgydami prėską ir vienodą maistą sovietmečiu, seniai liko praeityje, o gal tapę suaugusiaisiais vis mažiau atrandame paprastų kasdienių stebuklų.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: