Dzūkų žinios

KETVIRTADIENIO AIDAS

Dalintis:

Aidas Kelionis

Tikram lietuviui vien tik paminėjus žodžius grybai ar grybavimas kyla nemenkas azartas. Sunku rasti mūsų šalyje žmonių, kurie nemėgtų su pintinėmis vasarą ar rudenį išsiruošti į miškus ir ten leisti laiką rinkdami šias gėrybes. Na, mūsų šalyje negrybauja nebent tie, kurie negali to daryti dėl sveikatos būklės.
Bet dzūkai dar labiau siejami su grybavimu. Juk net yra posakis sudėtas: „Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos.“ Jis tiek sykių girdėtas, kad jau tapo banalus, bet tik eilinį kartą parodo, kad grybavimas ne šiaip pomėgis ar laisvalaikio praleidimo būdas, o kažkas žymiai daugiau. Drįsčiau teigti, kad tai dzūkų pirmoji religija, o katalikybė ir krepšinis užima žemesnes vietas. Na, jeigu kitos Lietuvos vietovės turi gana derlingas žemes ir grybai bei uogos nėra būtina sąlyga žemaičių, aukštaičių ir suvalkiečių mergoms būti apsirengusioms, tai dzūkai su savo ežerais ir smėlynais be grybų ir uogų tikrai prapultų.
Šviesaus atminimo tėtis gimė vienkiemyje vidury miškų, ir visai nenuostabu, kad buvo geras grybautojas. Kadangi Veisiejuose gyvenome prie pat miško, mane mažą vesdavosi ten ir mokydavo grybauti ir pažinti grybus. Dar sovietmečiu, kai žmonės grybaudavo daugiau savo reikmėms, o ne tiek norėdami užsidirbti, užtekdavo miškelyje prie namų pasivaikščioti valandėlę kitą ir vakarienei jau kirsdavome keptus grybus su virtomis bulvėmis. Vėliau man jau besimokant aukštojoje mokykloje, kai grįždavau namo, kartu su tėčiu važiuodavome į Kapčiamiesčio girią ir ten radę daugiau grybų parduodavome juos už rublius. 1993 m. buvo įvestas litas. Tų metų vasara ir ruduo buvo labai grybingi, o už grybus gerai mokėdavo. Tad abu su tėčiu kas antrą dieną anksti ryte „Moskvičiumi“ riedėdavome į Kapčiamiesčio girią ir rinkdavome voveruškas, kurias vėliau parduodavome kurioje nors grybų supirktuvėje Kapčiamiestyje. Grybų derlius tais metais buvo įspūdingas. Dažnai po dienos, praleistos miške, užsidirbdavome šimtą ir daugiau litų. Nereikia pamiršti, kad ir lito vertė tik jį įvedus buvo nemenka. Tą rudenį po itin derlingo grybavimo sezono nusipirkau „Puma“ firmos krepšinio batelius. Prieš tai krepšinį tekdavo žaisti vien su lietuviškos gamybos sportbačiais. Apsiavęs užsienietiškus sportbačius supratau, kiek daug kartų jie tobulesni už mūsiškius.
Kiek vėliau prie mūsų prisijungė sesuo Asta ir šviesaus atminimo dėdė Ziutas. Ne vienerius metus iš eilės mūsų ketveriukė vasarą ir rudenį anksti ryte bildėdavo į Kapčiamiesčio girią ir kiekvienas pasukdavo savo kryptimi. Sulaukę pietų meto išsitraukdavome termosą su arbata ir sumuštiniais ir ištiesę kojas užkandžiaudami smagiai šnekėdavomės. Ypač įdomias ir juokingas istorijas riesdavo dėdė Ziutas, kuris buvo jūreivis. Išsitraukęs gabalą lašinių ir duonos bei galvą svogūno pastarąjį pjaudamas ir krimsdamas mėgdavo kartoti: „Česnok y lūk, ot vsiech niedūg“. Kiek atsipūtę ir pasišnekučiavę vėl eidavome grybauti, bet visi kartu kalbėdamiesi padarėme išvadą, kad liūto dalį voveruškų surinkdavome iki pietų, o po pietų paprastai tiek daug nerasdavome. Kiekvienas iš mūsų turėjo savitą grybavimo stilių. Aš eidavau kartu su tėte, nes itin gerai miške nesiorientuodavau, Ziutas apeidavo didžiausius plotus iš mūsų visų, o Asta mėgdavo lėtai vaikščioti po nedidelius plotelius, bet juos apžiūrėdavo itin kruopščiai ir rasdavo ne mažiau, o neretai dar daugiau grybų nei kiti mūsų šaunios kompanijos nariai.

Dalintis:

1 komentaras apie “KETVIRTADIENIO AIDAS”

  1. Anoks čia grybavimas – voveruškas rinkti. Tačiau kiek atsimenu iš studijų laikų, straipsnio autorius jokių kitų grybų nerinkdavo ir dėjosi jų nepažįstąs. Tad nežinau, ką jį, šviesaus atminimo tėvelis išmokė…

Komentarai yra išjungti.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: