Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Žmonės

Mokyklos direktorius meta iššūkį konditerijos asams

Artūras Čiurlionis šakočius kepa tik tris mėnesius, o jau tenka nuolat girdėti „tokio gardaus dar nesu ragavęs“.

Vis dažniau tenka girdėti apie tai, kad žmonės, ilgus metus dirbę pagal savo įgytą specialybę ir pasiekę aukštą profesinį lygį, vieną dieną nusprendžia imtis visai kitokios veiklos. Neretai direktoriai tampa ūkininkais, matematikai – amatininkais, o inžinieriai – gėlininkais. Į šią gretą stojo ir žinomas Lazdijų rajono ugdymo proceso vadybininkas, Šventežerio mokyklos direktorius Artūras Čiurlionis. Šis rajone žinomas ir gerbiamas pedagogas imasi naujos veiklos ir meta pirštinę konditerijos profesionalams – pradeda kepti šakočius. Apie tai ir kalbamės su naujuoju šakočių meistru.

– Kaip kilo mintis užsiimti šakočių kepimu?
– Pirmieji šakočiai atsirado ne Vokietijoje, o dar senovės Graikijoje: kepant ant iešmo mėsą pastebėta, kad galima kepti ir tešlą. Pasakojama, kad Lietuvoje šakočiai atsirado Barboros Radvilaitės laikais. Ji paskelbė skaniausio pyrago konkursą. Kaip bebūtų keista, laimėjo vyrukas, iškepęs šakotį. Vietoj prizo – žemės, jis paprašė valdovės papuošalų, nes norėjo pasipiršti mylimai merginai, kad ji atrodytų kaip karalienė. Jų vestuvėse dalyvavo ir pati Barbora. Kaip matome, tai ypatingas gaminys. Vaikystėje labai laukėme Kalėdų, nes tik tada buvo galima paragauti mamos pyrago ar kažkur iš po prekystalio gautų mandarinų. Dabar visko pilna ir skanumynų visi gali valgyti kasdien. Tik šakotis vis dar išlaikė ypatingos progos skanėsto statusą. Jis valgomas per visas svarbiausias šeimos šventes: vestuves, krikštynas, gimtadienius, dovanojamas iškilmėse ar vežamas į užsienį lyg dalelė tėvynės skonio. Per vestuves šakotis dažnai virsta „laimės šuliniu“, iš kurio jaunieji traukia įvairiausias dovanas. Visada norėjosi pačiam išsikepti. Tuo labiau, kad knygoje „Lietuviški valgiai“, išleistoje 1983 m., užkliuvo sakinys, kad jį kepa tik patyrusios šeimininkės. O kodėl vyrai negali? Dar Gudonių kaime teko matyti, kaip jį kepdavo rankiniu būdu – prie prieždos prieškaktyje sukūrus ugnį prieš duonkepę krosnį ir sukant rankomis.

– Ar prieš tai teko turėti reikalų su konditerija? Kas išmokė kepti šakočius?
– Jei tik vykdavo vestuvės ar kitos iškilmės, mamos virtuvė būdavo pilna šokoladinių grybukų, kaštonų ar spalvotų voveraičių. Tai buvo mano pirmoji pažintis su kulinarija. Kaip šakotį kepa, mačiau Druskininkuose, o receptu pasidalino ir kepti išmokė Benas Markevičius iš Sangrūdos. Visą kepimo eigą nusifilmavau, kad tiksliai laikyčiausi jo griežtų instrukcijų ir eiliškumo, ir proporcijų, dedant produktus. Ir nė lašo vandens!

– Kokios svarbiausios sąlygos norint iškepti gardų šakotį? Iš kur gaunate produktų savo kepamiems šakočiams?
– Svarbiausia kantrybė ir, kaip minėjau, eiliškumas. Dar volo sukimo greitis, temperatūros reguliavimas, nedegus špagatas… Prie krosnies labai karšta, tad ištverti dvi valandas karštį man padeda pirtininko patirtis. Žaliavas renkuosi tik kokybiškas iš mūsų rajone ūkininkaujančių darbščių žmonių. Sviestas, grietinė, kiaušiniai – tik naminiai. Miltai tik lietuviški. Tik gaila, kad šių produktų labai sunku gauti, tenka važinėti po visą rajoną, ieškant kiaušinių ar sviesto. Ačiū mano feisbuko draugams, kurie padeda jų ieškoti.

– Kada iškepėte pirmąjį šakotį, kas buvo pirmieji jo skonio vertintojai?
– Pirmasis iškeptas šakotis buvo tik balandžio mėnesį. Tad aš šiame kelyje dar esu „žalias“ (juokiasi). Labai džiaugiuosi, kad pirmieji, kurie išdrįso paragauti, – tai mano šeima, Stebulių ir Šventežerio mokytojai, Stebulių ateities ir Šventežerio bei N. Kirsnos bendruomenių žmonės, buvę mokiniai, draugai ir pažįstami. Smagu girdėti ir pastabas, taip tobulėju. Tai žmonės, kurie mėgsta, kad jų namai kvepėtų duona ir šakočiu.

– Šakočių kepėjų yra tikrai nemažai. Ką darysite, kad Jūsų kepami šakočiai būtų išskirtiniai?
– Didžiausias pasaulyje šakotis yra iškeptas Švedijoje, ilgiausias Slovakijoje, sunkiausias Prancūzijoje, lygiausias Japonijoje, o skaniausias Lietuvoje (tikiuosi, kad tai bus mano keptas šakotis). Dar kepame tik tris mėnesius, o jau tenka nuolat girdėti „tokio gardaus dar nesu ragavęs“. Šita frazė jau padarė mūsų šakotį išskirtinį. Planuojame vesti edukacijas ir demonstruoti kepimą. Be to, kepu su meile ir visada šalia geriausios, mylimiausios pagalbininkės – Vilija ir dukrelė Vaiva. Vilija dar kepa močiutės recepto (su raugu) naminę duoną, kurią peržegnoja (laimina) dukrelė – taip ji tampa nuostabaus skonio.

– Kaip įsivaizduojate Jūsų pagamintų šakočių valgytojo portretą?
– Šakotį, manau, mėgsta ir jaunas, ir senas, ir vyrai ir moterys. Tai kepinys, kuris sujungia prie stalo visas kartas bendrai šventei ar nuoširdžiam pokalbiui.

– Ar šakočių kepimas gali pastūmėti Jus atsisakyti pedagoginės veiklos?
– Kol kas kepu tik savo malonumui. Kas nori, kad iškepčiau, atveža savo produktus. Man patinka mano darbas mokykloje, jos mokiniai ir mokytojai. Per tiek metų sukūrėme puikią Šventežerio mokyklą, kurios mokinių pasiekimai pagal nacionalinius mokinių pasiekimus yra aukštesni nei šalies vidurkis. Be to, šiemet baigiau ISM universitetą ir įgijau verslo vadybos magistro laipsnį. Mano šeima nenori, kad aš traukčiausi iš pedagoginės veiklos, nes tai darbas iš pašaukimo. Bent kol kas. Šakočių kepimas tai tik hobis, laisvalaikio praleidimas. Aš dar auginu agurkus, pomidorus, puoselėju sodą, auginu žuvis ir mokausi pirties meno. Na, bet jei gyvenime atsitiks tai, ko neplanuoju, tada visko gali būti.

„Dzūkų žinių“ inf.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: