Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Ar ne per daug švenčiame norėdami gyventi geriau?

Adomo Žilinsko piešinys.

Neseniai Seimas nubalsavo už tai, kad Vėlinės, t. y. lapkričio 2 diena, būtų šventinė – ne darbo diena. Viskas atrodo logiška ir pagrįsta. Apskritai Vėlinės lietuviams lyg ir turėtų būti net svarbesnės už lapkričio 1-ąją Visų Šventųjų dieną. Jeigu pastaroji turi krikščioniškas šaknis, tai Vėlinės primena mūsų ištakas, t. y. net pagoniškąjį pradą. Kaip ten bebūtų, turėsime penkiolika šventinių dienų. Dabar vyksta diskusija: ar ne per daug švenčiame ir ne per mažai dirbame? Vakarų Europos valstybėse šventinių dienų yra nuo dvylikos iki septyniolikos.
Labai smagu, kad jau beveik trisdešimt metų galime švęsti visas šventes kaip normalus ir laisvas pasaulis būdami jo dalimi. Iš jų išsiskiria dvi: šv. Kalėdos ir šv. Velykos. O juk kažkada, gūdžiu sovietmečiu, prie Velykų stalo prisėsdavome tik sekmadieniais, o šventinį pirmadienį visi jaunatviškai užtinusiais veidais puldavo statyti komunizmo. Dar liūdniau būdavo per šv. Kalėdas. Kūčių dieną „dirbam tėvynei, dirbame liaudžiai, esam laimingi kaip niekada!“ Per šv. Kalėdas taip pat statome komunizmą, nes juk Dievo nėra! Taip sakė didi rusų tauta, kurios atstovas J. Gagarinas, paskraidęs kosmose ir nepamatęs ant mėnulio sėdinčio ir tabaluojančio kojomis Aukščiausiojo, jiems papasakojo. Žinoma, šventėme ir Kūčias, ir Kalėdas, bet tai būdavo keistos šventės, per kurias dažniausiai reikėdavo dirbti.
Nors jau beveik trisdešimt metų, kai esame laisvi ir nepriklausomi, bet po penkiasdešimties metų trukusios sovietinės okupacijos kai kurių žmonių mąstymas negrįžtamai sugadintas. Sovietiniai žmonės sakydami, kad gyvena gerai, patys tuo netikėjo ir iš to šaipėsi. Panašiai sakoma apie kosmonautų savijautą: kosmonautai po nusileidimo jaučiasi gerai. Reiškia, jie dar gyvi. Bet kai žmogus dabar sako, kad „prie ruso buvo geriau“, čia jau raudonoji amnezija. Tokiems net gegužės 1-oji vis dar šventė. Kam apskritai reikalinga šventė tokią dieną? Tai juk pati tikriausia komunistinė šventė! Sovietmečiu į ją beveik visus varu suvarydavo. Tokie buvo laikai… Bet, gerbiamieji, sakykit, kurių velnių tokia šventė reikalinga dabar? Juk darbininkui didžiausia šventė yra darbas, už kurį sumokama alga. Jau girdžiu, kaip tai perskaitę sakote, kad tai tarptautinė darbo diena. Geriau niekam kitam garsiai to nesakykit, nes tai visiška nesąmonė. Gegužės 1-ąją normaliame pasaulyje švenčia tik kairieji, įvairaus plauko komunistėliai, anarchistai ir kitos visuomenės atmatos, pašlemėkai ir nusmurgėliai.
Ne viskas tvarkoj Lietuvoje su laisvomis dienomis ir dabar. Dažnai akis bado vadinamieji tarpušvenčio laikotarpiai – tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Po keturias ar net penkias dienas švęstų Kalėdų būna kelios darbo dienos, ir vėl laukia Naujųjų metų šventė. Ne paslaptis, kad per kelias darbo dienas vyksta įstaigų vakarėliai, o realaus darbo praktiškai nebūna. Gal geriau tos kelios dienos būtų laisvos kaip kai kuriose Vakarų šalyse? Apskritai atostogos galėtų būti nuo Kūčių iki Trijų karalių šventės. Tai irgi kai kuriose išsivysčiusiose šalyse įprasta praktika.
Paklauskite bet kurio dirbančiojo, ar Lietuvoje užtenka laisvadienių? Dauguma atsakys, kad galėtų būti daugiau. Susiduriame su itin įdomiu paradoksu: norime gyventi kaip danai ar prancūzai, o štai dirbti kaip jie nenorime. Tiksliau, dirbti norime kuo mažiau, o gyventi – kuo geriau. Bet, mielieji, taip nebūna. Kol pavysime sovietinės okupacijos nemačiusias Vakarų valstybes, turėsime ilgai, atkakliai ir sunkiai dirbti. Kito kelio neturime. Kad sugebame gerai dirbti, įrodėme per beveik trisdešimties metų atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Jeigu kas nors su laiko mašina iš 1990 m. būtų perkeltas į dabartį, nepatikėtų savo akimis pamatęs, kiek daug pasiekėme per tris dešimtmečius.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: