Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis


Kai buvau pradinių klasių mokinys, turėjau rudą mokyklinį krepšį, ant kurio buvo nupiešta geltona šuns galva ir kažkas parašyta angliškai. Mokyklos inspektorius, gyvenęs mano daugiabutyje, kartą paklausė: „Ar žinai, kas užrašyta ant tavo krepšio?“ Man papurčius galvą, pasakė: „Šuo – geriausias žmogaus draugas“.
Na, šiuo metu šuo nėra pats geriausias mano draugas gal dėl to, kad jo neturiu. Nors geriausi mano draugai – žmonės, bet kaimyno šuo Reksas irgi yra mano draugas. Kai prireikia maisto produktų ar šiaip turiu kokių nors reikalų miestelio, kuriame gyvenu centre, apsirengiu ir leidžiuosi nuo kalniuko, ant kurio stovi daugiabutis. Kiek nusileidęs prieinu kaimyno ūkinį pastatą. Prie jo pastatyta būda, kurioje ir gyvena mano draugas Reksas. Atsikėlė jis čia gyventi prieš keletą metų kartu su kaimynais. Iš pradžių jis man pasirodė keistas. Neproporcingai didelė kūnui galva, gelsvas kailis ir gana juokinga snukio išraiška. Pirmą kartą jis, mane pamatęs, intensyviai ir kiek piktokai lojo, o aš, eidamas iš namų ar į namus, beveik kiekvieną sykį prie jo stabteldavau ir gražiai švelniai kalbindavau: „Reeeksai… Reeeksai… Kaip gyveni? Reksas geeeras, Reksas labai geeeras…“ Taip kalbinau gal kokį mėnesį. Vieną kartą prie jo priėjau arti, jis pradėjo vizginti uodegą, pauostė mano batą, savo leteną uždėjo man ant pėdos, ragindamas su juo pažaisti. Paskui klestelėjo ant žemės, duodamas suprasti, kad jis visiškai neturi nieko prieš, jeigu aš jį paglostyčiau, o būtų dar geriau, jeigu pakasyčiau.
Po tokio artimesnio bendravimo dabar, mane pamatęs ir išgirdęs, kaip maloniai jį kalbinu, Reksas vizgina uodegą ir net virpa iš noro, kad prieičiau arčiau ir jį paglostyčiau. Žinoma, šuniška draugystė negali būti paremta kalbinimu, glostymu ir kasymu, o jai sustiprinti labai tinka mėsos gabaliukai – kuo didesni, tuo geriau. Nusipirkęs parduotuvėje ko nors mėsiško užkąsti, stengiuosi nevalgyti per daug ir laukiu, kol pasibaigs galiojimo terminas. Tuomet oficialiai galiu iš namų išnešti Reksui karališkos užkandos. Mėsos gabaliukus jis gaudo ore ir labai greitai sumaumoja. Anksčiau girdėdavau posakį „ėda kaip šuo muilą“ ir niekaip jo nesuvokdavau. Pamačius, kaip Reksas ėda mėsą, šis posakis man tapo aiškus.
Kartais Reksas lindi būdoje: kai stipriai lyja, būna labai šalta arba karšta. Tuomet nepakanka vien gražių žodelių ir malonios intonacijos norint jį išprašyti iš būdos. Bet kai prieini prie pat pastarosios, tuomet Reksas išlenda bet kokiomis oro sąlygomis.
Susidraugavus su Reksu, net keista prisiminti, kad kažkada vaikystėje labai bijojau šunų. Pirmiausia kaimyno šuns Mobio – juodo vokiečių vilkšunio, kuris buvo labai protingas ir tik atrodydavo labai grėsmingai. Kitas šuo buvo vardu Žulikas. Tai vienintelis šuo, kurio būdami maži bijojo viso kvartalo vaikai. Žulikas buvo ypač bjauraus charakterio, labai žiaurus ir nuožmus. Jis vienintelis iš šunų man yra įkandęs. Arčiausias kelias iš mokyklos namo eidavo pro Žuliko valdas. Tekdavo nemenkai padrebėti, kol jas praeidavai. Visų džiaugsmui Žuliką užmušė mūsų kvartalo vaikų vadas Audrukas. Dabar Mobis ir Žulikas laksto amžinuosiuose medžioklės plotuose. Tik Žulikas ir ten sugeba prikrėsti eibių.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: