Aidas Kelionis
Jeigu kas nors paklausia, kur gyvenu, pirmiausia paminiu gatvės pavadinimą, bet ne visi žino, kur ji yra. Tuomet pasakau, kad gyvenu mokytojų namuose. Tada daugumai tampa aiški mano gyvenamoji vieta. Netoli ežero, prie pat miško stovi trys vienodi aštuonių butų dviaukščiai namai. Ir vienas pailgas namas, vadinamas technikumo namu. Pavadinimai nėra laužti iš piršto: anksčiau trijuose aštuonių butų namuose gyveno beveik vien mokytojai, o technikumo name – kadaise mano gimtajame miestelyje veikusio technikumo dėstytojai.
Gyvenamuosius namus vadinti mokytojų namais galima buvo prieš tris ir daugiau dešimtmečių. Mokytojai buvo jauni ar brandesnio amžiaus, o jų vaikai paaugliai. Dabar, kaip pasakė viena buvusi mokytoja, iš mokytojų namų teliko pensionatai, o maži vaikai užaugo ir tapo suaugusiais.
Būdamas vaikas su draugais ištisus metus žaisdavau kiemuose tarp namų, kai tik nereikėdavo eiti į mokyklą ir vakarais ruošti pamokų. Žinoma, smagiausia būdavo ilgomis vasaros dienomis. Užaugus vasaros kažkaip sutrumpėjo ir greitai prabėga, o vaikystėje jos atrodydavo labai labai ilgos ir nesibaigiančios. Šiltuoju metų laiku itin daug laiko praleisdavome pliaže prie ežero. Nereikia net minėti, kad mirkdavome nuo ryto iki vakaro karštomis vasaros dienomis. Maudydavomės daugybę kartų, kol pamėlynuodavome ir tapdavome panašūs į legendinio animacinio filmo herojus nykštukus, vadinamus smurfais.
Kai baigdavome plaukioti, žaisti vandenyje gaudynes ir nardyti nuo tiltelio, visi palypėdavome kelis metrus nuo pliažo ir prie pat pušyno įsitaisydavome pažaisti kortomis. Pliekdavome „Vežimą“, įprastą „Durnių“ ir čekišką jo variantą. Vis dėlto „Vežimas“ buvo pats populiariausias mūsų vaikystės vasarų kortų žaidimas.
Maudyklėje buvo įrengti du mediniai tilteliai, kuriuos vieną nuo kito skyrė apie dvidešimties ar kiek daugiau metrų atstumas. Sovietmečiu netoli pliažo stovėjo nedidelis pastatas, kurį visi vadindavome „postuku“. Ten pliažo budėtojas laikydavo plūdurus, kuriais užtverdavo maudyklą nuo vieno liepto galo iki kito. Už plūdurų nevalia buvo maudytis mažiems vaikams. Būdami paaugliais mes jų nepaisydavome ir drąsiai plaukdavome už jų. Niekas to daryti nedrausdavo, nes tikras mano miestelio gyventojas pirmiausia išmokdavo plaukti, tik po to eidavo į pirmą klasę.
Dar viena vasaros pramoga – taip vadinamas valties vertimas. Iš paprastos valties būdavo išimami irklai, visi daiktai, nepritvirtinti suoliukai ir paauglių kompanija, sulipusi į ją, rankomis irdavosi giliau. Tada visi siūbuodavo valtį, kol ši prisipildydavo vandens ir pradėdavo skęsti. Žinoma, ji nenuskęsdavo, o plūduriuodavo ir nuo jos dugno atsispyrus smagu būdavo nardyti ir šiaip siausti.
Dabar jau nelikę abiejų senųjų lieptukų, o vandens plotas tarp jų, anksčiau užtvertas plūdurais, apaugęs didelėmis žaliomis nendrėmis. Stovi tik vienas suręstas lieptelis, o šalia jo yra neblogas krantas įbristi į ežerą ir jame maudytis. Kiekvieną kartą ten nuėjęs užsimerkiu ir matau didelį vaikystės pliažą su dviem dideliais mediniais tiltais ir maudyklę, aptvertą plūdurais, ir atrodo, kad tuoj atbėgs mano vaikystės kiemo draugai su kortų malka ir pasiūlys sulošti „Vežimą“…