Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Šypsena ir mandagumas – tai, kas mus vis dar skiria nuo Vakarų šalių

Adomo Žilinsko piešinys.

Kai vaikštau po gimtąjį miestelį ar būnu kur nors išvykęs ir sutinku nepažįstamus žmones, visuomet beveik šimtu procentų atskiriu užsieniečius iš šimtametes laisvės ir demokratijos tradicijas turinčių šalių nuo lietuvių. Ne, jie nebūna apsirengę geriau ar prašmatniau už mus. Taip, sakysite, lengva juos atskirti, nes jie pirmi angliškai pasisveikina. Ne, jie pirmiausia šypsosi ar pamatę mus nusišypso. Nuo jų sklinda kažkokia gera aura ir nuotaika, jaučiasi, kad mandagumas nėra išmoktas, o tiesiog įgimtas dalykas.
Taip pat matyti, kad užsieniečiai jaučiasi atsipalaidavę, neįsitempę ir niekur nelekia, kaip akis išdegę. Lietuviai kažkokie susikaustę, įsitempę, paniurę, rūstūs ir pastoviai skuba, nes juk nevalia atsipalaiduoti, laukia aibės darbų. Sustoti, apsidairyti, nusišypsoti tarsi būtų ne mūsų madai ir prigimčiai. Kai kas teigia, kad tos užsieniečių šypsenos dirbtinės, bet man jau geriau dirbtinės jų šypsenos, nei natūraliai surūgę ir amžinai kažkuo nepatenkinti lietuvių veideliai. Dar galima pridurti, kad ištikus kokiai nors bėdai užsieniečiai noriai atskuba į pagalbą ir nėra abejingi kito skausmui ir problemoms. Lietuvoje buvo atliktas ne vienas eksperimentas, kai gatvėje žmogus apsimesdavo, kad jam yra bloga. Nesunku atspėti, kad dauguma lietuvių ėjo pro šalį ir net nepasidomėjo, kas yra nelaimėliui. Kaip tai lietuviška, pažįstama ir „miela“!
Prieš kelerius metus teko nuvykti į Škotiją pasisvečiuoti pas ten gyvenančias seseris. Natūralu, kad vienas klaidžiodamas miestelių ar miestų gatvėmis pasiklysdavau ir man prireikdavo vietinių pagalbos. Jos nereikėdavo net prašyti, nes vietiniai, pamatę, kad sustojęs vietoje dairausi, klausdavo, ar viskas gerai ir kuo gali padėti? Tad tas jų mandagumas nėra jau toks dirbtinis ir parodomasis, kaip kai kas pas mus vis dar teigia.
Žinoma, padėtis jau daug kartų geresnė nei dvidešimto amžiaus pabaigoje ar dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje. Didesniame Lietuvos mieste galima sutikti daugiau besišypsančių ir mandagių žmonių nei mūsų provincijoje, bet mieste vis dėlto pastebimas nemenkas susvetimėjimas ir nuoširdumo trūkumas. Na, juk pastarajame pasitaiko, kad nesisveikina net kaimynai. Kas kita mažame miestelyje ar kaime: čia vieni kitus gerai pažįsta, tad susitikus galima pašnekėti ne tik apie orą.
Vis dėlto negalima nepastebėti, kad lietuviai gyvena žymiai trumpiau nei išsivysčiusių Vakarų valstybių gyventojai. Iš vienos pusės galima teigti, kad tai prastesnio mūsų ekonominio gyvenimo padarinys, nes privalome grumtis dėl geresnio kąsnio ir patiriame stresą. Iš kitos pusės vakariečiai nuo mažų dienų yra mokomi rūpintis ne tik savo fizine, bet ir dvasine sveikata.
Toje pačioje Škotijoje tekdavo nueiti pietauti į kavinę, tad pastebėjau, kad joje lankosi daug vyresnio amžiaus asmenų, kurie iš lėto gurkšnoja kavą ir arbatą, užkandžiauja ir leidžia laiką niekur neskubėdami. Toks bendravimas padeda išsaugoti dvasinę sveikatą.
Kai kas teigs, kad senjorai pas mus tam neturi pinigų. Turi ir dar net labai daug. Paskaitykite, kiek iš močiučių telefoniniai sukčiai išvilioja pinigų. Ne keliasdešimt ar šimtą eurų, o tūkstančius! Tad vietoj to, kad senolės palepintų save, viską kišą į kojinę ir verkia, kad blogai gyvena, taip savo noru pasirinkdamos pilką ir liūdną gyvenimą be jokių pramogų ir malonumų.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: