Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Politika

Įveikiama kiekvienam: žaidėjų su žodžiais lūkesčiai išpildyti

S. Bernotaitė: „Kiekvienas norime palikti kažką po savęs. Rašymas suteikia tokią galimybę.“

Dineta Babarskienė

Atvėso… Vasara virto rudeniu… Nenuostabu, jog norisi kažko tokio – neįprasto, įdomaus… O čia kaipsyk Lazdijų rajono savivaldybės viešoji biblioteka plačiai atvėrė duris į kūrybinio rašymo dirbtuves su rašytoja ir tinklaraštininke Sandra Bernotaite. Biblioteka laukė visų, kurie nori rašyti, dalytis savo kūryba ir patirti naujų impulsų. Dvi dienos, skirtingi žmonės, įvairaus amžiaus, įvairios patirties, įvairių lūkesčių… ir dar neišleisto Sandros Bernotaitės romano ištraukos Lazdijų miesto parko estradoje.

Rašymas – rimtas žaidimas ir ne visai
Sandra yra išleidusi novelių rinkinį „Gaisras“, romanus „Katė, kurios reikėjo“, „Dioniso barzda“, studiją „Laisvojo rašymo elementai“, rašo publicistiką aktualiomis ir jai rūpimomis temomis, veda rašymo seminarus. „Geros literatūros nesukursi, jei bijosi nerti į savo sielos gelmes, kuriose yra ir nuostabių, ir baisių dalykų“, – patikino ji. O tądien viskas kitaip – juk kūrybinėse dirbtuvėse nevertinama, tiesiog žaidžiama žodžiais.
Žaidėjai su žodžiais bibliotekoje palinko prie baltų popieriaus lapų, kol kas tuščių, bet tik kol kas… Juk rašyti bent jau daugeliui iš mūsų daugiau ar mažiau reikia. „Rašykite, kas šauna į galvą. Man svarbu, kad jūsų ranka judėtų“, – taip pasikalbėti su savimi 5 minutes ragino Sandra. Bibliotekoje įsivyravo tyla, girdėjosi tik miesto triukšmas už lango, rašiklių braškėjimas, popieriaus lapuose vingiavosi žodžiai, mintys. „Pamirškite vidinę cenzūrą. Neieškokite baigtinių istorijų“, – susirinkusius vis drąsino S. Bernotaitė. Jos įsitikinimu, tokios kūrybinės dirbtuvės padeda suprasti, kad rašymas gali būti džiaugsmingas procesas be saviplakos, cenzūros, kritikos, ir tokiose pratybose netgi nereikia ieškoti meninės vertės – visi kviečiami atsipalaiduoti ir iškloti tai, kas gimsta galvoje.
Susidomėjimas rašymu vis labiau auga. Tai užsiėmimas, kuris šiuolaikiniam žmogui yra prieinamas ir malonus dalykas. „Prieš dešimt metų, kai pradėjau rašyti tinklaraštį „Grafomanija“, buvau kone vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris viešai kalbėjo apie kūrybinį rašymą. Tuomet šią temą gaubė tyla, buvo ir pasipriešinimo. Manęs klausdavo: „Kaip gali mokyti dalyko, kurio neįmanoma išmokyti?“ – prisimena S. Bernotaitė. Dabar viskas kitaip, tačiau dar ir šiandien rašytoja teigia siekianti griauti pasenusį, tačiau vis dar tebeegzistuojantį stereotipą, kad rašyti gali tik labai intelektualūs, netgi taurūs ir dvasingi žmonės. Pasak jos, rašymu gali užsiimti visi be išimties. Anot jos, kūrybos taip pat galima išmokti, o tokios kūrybinio rašymo dirbtuvės yra bandymas pasakyti žmonėms, kad kiekvienas yra kviečiamas rašyti. „Rašymas apima daug įvairiausių žanrų. Tai nebūtinai romanas. Atėjusiems į dirbtuves visada sakau: pradėkite kad ir nuo laiško sau pačiam, romaną parašysite vėliau. Juk galima parašyti daug gerų dalykų – nuo dienoraščio iki publicistinių esė arba, pavyzdžiui, palikti vaikaičiams užrašytą savo šeimos istoriją“, – ir drąsino, ir tikino S. Bernotaitė. Ji pateikė netikėtų užduočių, kvietė rašyti, kad ir nesąmones, ragino „išjungti“ cenzoriaus liežuvį ir tiesiog rašyti, paskui jau sudėti ketureilį: iš visų prirašytų lapų po eilutę „ištraukti“. Taip paprastai: imti ir išrinkti savas mintis, jas sudėti į ketureilį. „Ne eilėraščio prašau. Net žodžio „poezija“ nesakau“, – tokią užduotį davė ji susirinkusiems. Taip skirtingą rašymo patirtį turintys dirbtuvių dalyviai mokėsi įsijausti į save, išmokti įsiklausyti, fiksavo aplinkos detales, lavino gebėjimą pastebėti net smulkmenas, žaidė žodžiais ir sakiniais, dėliojo mintis. Juk pati svarbiausia kūrybinių dirbtuvių dalis – dalyvių kūryba. Rašytojos teigimu, kūrybinis rašymas – tai nuolatinis rašymo įgūdžių tobulinimas, o laisvojo rašymo tekstai, sugulę ant lapo, lavina ne rašymą, o protą. Anot rašytojos, tokios kūrybinės dirbtuvės jau ne vieną dalyvį padrąsino imtis rašymo. Ir tądien kai kurie dirbtuvių dalyviai tvirtino, jog jiems tai buvo įdomi patirtis, įkvepianti drąsos nebijoti suklysti. Kiti gi sakėsi patyrę džiaugsmą, savyje atradę gyvenantį kūrėją, treti – neįprastai praleidę laiką bibliotekoje. Juk rašymas gali būti ir savistabos instrumentas, ir terapija, savotiška erdvė saviugdai ir saviraiškai, poilsis ir pramoga. Laikas tądien kūrybinėse dirbtuvėse pralėkė nepastebėtai. O charizmatiškos rašytojos klausyti buvo gera ir jaunesniems, ir senjorams. Juk savo misiją pasaulyje rašytoja mato taip: „Mes esame šamanai, esantys toje pačioje kategorijoje kaip dvasininkai, psichologai, bet kurios srities menininkai, vidiniam vyksmui suteikiantys formą. Žmogui, visur ieškančiam prasmės, istorijos leidžia prie tos prasmės prisiliesti. Kiekvienas norime palikti kažką po savęs. Rašymas suteikia tokią galimybę.“

Neįprastas pasivaikščiojimas po Lazdijus…
Ir, ko gero, nieks nepaneigs, kad tai buvo puiki terapija, o užrašytos mintys, faktai tapo dar viena dienos kelione, kad ir trumpa. „Kviečiame iš tikrųjų pasivaikščioti su rašytoja Sandra Bernotaite po Lazdijus. Miesto parko estradoje pasikalbėti apie jos kūrybą“, – kvietė renginio vedėja Rūta Lazauskienė. O ir oras tam buvo palankus: pasivaikščiojimui ir pašnekesiui.
„Turėjau prašmatnias sąlygas nesirūpinti pragyvenimu, mane išlaikė vyras, tokia buvo mudviejų sutartis. Rašytojai labai nedaug reikia – maisto, stogo, kambarėlio, kompiuterio ir knygų. Dirbau kaip visi normalūs žmonės – pirmadienį visi į darbą, aš – į savo kabinetą“, – pasakojo Sandra apie savo gyvenimą Australijoje. Dabar ji įsikūrusi Kaune. „Miestas šaunus ir jame matau savo ateitį – jaučiuosi čia reikalinga“, – tikino ji. Taip paprastai ir nuoširdžiai rašytoja Sandra Bernotaitė pasakojo apie savo gyvenimą ir kūrybą Lazdijų miesto parko estradoje. Parke skambėjo šiuo metu kuriamo romano ištraukos iš jos pačios lūpų – rytdienos romano, kurį, anot pačios autorės, dar reikia „šlifuoti“.
„Ačiū, jaučiuosi gerai“, – ko gero, ne vienas, dalyvavęs dviejų dienų renginiuose Lazdijų viešojoje bibliotekoje, pritars šio ketureilio autorei, šįkart neįvardintai.

%d bloggers like this: