Dzūkų žinios

Mokyklai tenka milžiniškas vaidmuo ugdant jaunąją kartą

Dalintis:
Adomo Žilinsko piešinys.

Ko gero, ne vienam žmogui, nesvarbu, prieš kiek metų jis baigė mokyklą, išgirdus žodžius „rugsėjo pirmoji“ galvoje iškyla kokie nors prisiminimai ir ilgesniam ar trumpesniam laikui apima nostalgija. Dažnai pagalvoju, kaip pasisekė dabartiniams mokiniams: jie gyvena laisvoje, nepriklausomoje ir demokratinėje Lietuvoje, gali mokytis ar studijuoti praktiškai bet kurioje normalioje pasaulio valstybėje, o mokykloje nevaržomai gali reikšti savo patriotizmą, mokosi tikros, o ne suklastotos istorijos. Apie tai, kaip mokiniai apsirengę, kokiose išpuoselėtose mokyklose mokosi, kokie puikūs vadovėliai ir tinkamai pasiruošę mokytojai, net ir kalbėti neverta.
Bene svarbiausias dalykas, liečiantis mokyklą, yra pagarbos vyresniems ir kuklumo ugdymas. Ne paslaptis ir tai reikia pasakyti tiesiai šviesiai – nemažai dabartinių mokinių, netinkamai elgdamiesi mokykloje, sau leidžia gerokai per daug. Susidaro įspūdis, kad mokiniai turi tik teises, o ne pareigas. Tiksliau sakant, pareigas turi tik mokytojai, kurie vos neprivalo galais pirštų vaikščioti aplink mokinius, kad tik, gink, Dieve, jų pirštu nepaliestų ar neįžeistų. Laikas pasakyti, jog egzistuoja toks dalykas, kaip mokinių patyčios iš mokytojų, nes jaunimas jaučiasi nebaudžiamas ir turintis neribotą laisvę. Dažnai gerais mokytojais ar direktoriais laikomi tie, kurie nuolaidžiauja mokinių įgeidžiams ir šoka pagal jų dūdelę. Šiuo atveju itin svarbus vaidmuo tenka mokinių tėvams, kurie neretai aklai ir be jokių priežasčių gina savo atžalas ir be reikalo užsipuola mokytojus ar mokyklos vadovybę. Yra mėgstama sakyti, kad dabar kiti laikai ir ankstesnis griežtesnis elgesys su mokiniais nepriimtinas. Visiška nesąmonė ir elementarus atsikalbinėjimas. Vaikai būtinai turi būti mokomi kuklumo, nuolankumo ir pagarbos ne tik mokytojams, bet apskritai vyresniems žmonėms.
Dabartiniais materialinių vertybių vyravimo laikais, kai prekybos centrai tampa daug kartų svarbesni už muziejus, galerijas ar knygynus, o vietoj kelionės į Gedimino pilį mokiniai vežami į „Akropolį“, itin svarbu stengtis sėdintiems mokyklų suoluose įteigti, kad materialinės vertybės tėra laikinas dalykas. Pasitenkinimo gyvenimu ar gilesnės prasmės jos tikrai neteikia. Tikros ir amžinos gyvenimo vertybės yra literatūra, kinematografija, muzika, dailė ir kitos meno rūšys.
Suteikti mokiniams žinių yra be galo svarbu, bet išlavinti juose pažinimo džiaugsmą ir pažadinti žingeidumą – ne mažiau svarbu. Žinoma, pirmiausia reikia išmokyti mokinius taisyklingai skaityti ir rašyti, supažindinti su literatūra ir pasirūpinti, kad jie pajustų malonumą skaitydami iš pradžių mokytojų rekomenduojamą literatūrą. Vėliau mokiniai, išmokyti jau minėtų dalykų, patys sugebės pasirinkti knygas ir formuos savo literatūrinį skonį. Deja, tenka konstatuoti, kad daugeliui mokinių knygų skaitymas tapo rimtu ar net neįveikiamu iššūkiu. Kaipgi kitaip, jeigu jie iš rankų nepaleidžia išmaniųjų telefonų ir tiesioginį bendravimą keičia į lindėjimą „Feisbuke“. Pastarajame rašomos banalybės atima brangų laiką, kuris galėtų būti skitas knygų skaitymui ir tikrajam savęs tobulinimui. Ką bekalbėti apie mokinius, jeigu net nekvailiems suaugusiesiems bent kiek ilgesnio teksto skaitymas tampa sunkoka užduotimi jau nekalbant apie knygos perskaitymą.
Mokyklai ir mokytojams tenka toks svarbus vaidmuo auklėjant jaunąją kartą ir suteikiant jai žinių bagažą, kad daug kas jo tinkamai net neįvertina ar net nuvertina. Tad mokytojo profesija yra ne tik be galo atsakinga ir svarbi, bet ji turi turėti mūsų visuomenėje itin aukštą prestižą ir būti gerai apmokama, o mokytojais turėtų dirbti patys geriausi specialistai. Kai taip bus, mūsų valstybė pakils į naują kokybės lygmenį.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: