Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

Pirmąkart Lietuviškos pirties bičiulių draugijos sąskrydis Znicos kaime

Dineta Babarskienė

Šįkart Lietuviškos pirties bičiulių draugijos nariai plačiai užsimojo: pirmąkart savo sąskrydį surengė mūsų krašte, Znicos kaime, ir aplankė Lenkijos lietuvius pirtininkus Punske kviesdami jungtis draugėn. „Norime parodyti visiems, kad mūsų kraštas apdovanotas gražia gamta, kad čia yra ką pamatyti, o kartu dar nuvyksime ir į Punską, pakviesime vietinius pirtininkus prisijungti prie mūsų jau 10 metų gyvuojančios Lietuviškos pirties bičiulių draugijos – tikrai šaunios pirtininkų kompanijos. Mes bendraujame su pirtininkais iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos, o štai su Punsko pirtininkais ryšiai iki šiol neužmegzti, tad tikimės tai padaryti“, – tikino garsus mūsų krašto pirtininkas Rimantas Silkė.

Istorinis įvykis Punske – pirmąkart apsilankė pirtininkai iš visos Lietuvos
Iš visos Lietuvos daugiau nei trys dešimtys pirtininkų: iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Elektrėnų, Rokiškio, Alytaus, sugužėjo į Punską. Daugelis jų prisipažino, kad šiame krašte jie pirmąkart. „Pirmąkart Punske. Dabar pats pajutau tą lietuvišką dvasią“, – sakė laidos „Vantos lapas“ vedėjas Saulius Tučkus.
Pirtininkus priėmė pats Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis. Jis papasakojo apie lietuviškumo išsaugojimą šiame krašte, vaišino šio krašto skanumynais ir dėkojo mūsiškiams pirtininkams Irenai ir Rimantui Silkiams, kurių dėka sulaukta tokių ypatingų svečių. Pats Punsko viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis šį susitikimą pavadino istoriniu. „Istorinis įvykis Punske – pirtininkai pas mus svečiuojasi pirmąkart“, – sakė ponas Jonas. Jis sulaukė daug klausimų apie šį pirtininkams neregėtą kraštą, paskui pakvietė apžiūrėti miestelį, aplankyti Punsko Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią ir greta esatį lietuvišką muziejų. Kaip ir dera pirtininkams, šie viršaičio pavaduotojui ponui Jonui dovanojo vantą ir pirties kepurę ir, žinoma, lietuviškų gardumynų. Neišleido be lauktuvių į namus savų svečių ir viršaičio pavaduotojas, dėkodamas Lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirmininkui Egidijui Žukauskui už malonią pažintį bei domėjimąsi Punsko kraštu, mūsų krašto pirtininkams Irenai ir Rimantui Silkiams už galimybę susitikti su tokiu gausiu būriu pirtininkų iš Lietuvos. „Džiaugiuosi, kad mūsų krašto pirtininkai susipažins. Tikiuosi, ir pirtelės garą išmėgins jau Lietuvoje“, – juokdamasis sakė jis. Restorane „Rūta“ pirtininkai iš Lietuvos susitiko su Punsko pirtininkais. Šie buvo pakviesti jau tą pačią dieną atvykti į Znicos kaimą ir patys patirti lietuviškos pirties malonumus. „Mes apie pusantros valandos praleidžiame pirtyje“, – sakė Punsko pirtininkai. „O mes ir 4 ar 6 valandas“, – sakė pirtininkai iš Lietuvos. Punskiečiai pasiryžo viską pamatyti savo akimis ir patirti savu kailiu: malonumą, karštą Irenos ir Rimanto Silkių pirties garą, galimybę pabendrauti su pirtininkais, naudą sveikatai. „Džiaugiuosi matydamas sveikus, laimingus žmones“, – vis neatsidžiaugė Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis. O ar tikrai „sveikus“ po sočių pietų? Punskiečių cepelinus ne visos damos įveikė, net į namus išsivežė, o ir cepelinai su spirgučiais, atrodytų, viskas gerai, bet kam tie kopūstėliai šalia cepelinų, pirtininkams taip ir liko neįminta mįslė. „Tokių cepelinų dar nevalgėme su kopūstų salotomis“, – sakė pirtininkai.

Pirtininkų krikštynos basomis ant dilgėlių bei pelynų arbata
Paskui jau į Lietuvą: pažvelgti į mūsų gražia gamta paties Dievulio apdovanotą kraštą nuo Metelių apžvalgos bokšto ir Prelomciškės piliakalnio, atsigaivinti Dzūkijos ežerų vandeniu, panirti į jų bangas, o jau čia ranka pasiekiama ir Irenos ir Rimanto Silkių sodyba.
Ponas Rimantas Silkė pirmiausiai pakvietė į savo dirbtuves, kur tuoj paleidęs meditacinę muziką „pademonstravo“, kaip jis vantas rišantis. Kvapas svaigina, vaizdas dar labiau, mat virš galvos keli šimtai įvairiausių vantų sukabinta: kanadietiško ąžuolo, beržo, liepų su kvepiančiais medumi žiedais, čia ir vingiorykštės džiūsta. „Į vantas dedame ir melisos, ir mėtos, ir pelynų“, – sako šeimininkas. O paskui jau rodo hidrolatų „sandėlį“, kur į didžiulius butelius supilstyti jų pačių gaminti hidrolatai. Ponia Irena purškia, o aš mėgaujuosi kvapų gausa, kartais turiu prisipažinti, kad beveik nieko neužuodžiu, kartais kvapas pribloškia. Nepatikėsite, kaip kvepia kietis – geras kvapas. „Iš laukinių morkų išgautas hidrolatas labai tinka veidui, o vingiorykštės – nuo karščio“, – sako ponia Irena. Pirtininkė rodo buteliukus su juodųjų serbentų, lazdynų, čiobrelių, medetkų, gysločio, kraujažolės hidrolatais ir net topinambų žiedų bei sulos hidrolatų jie turintys.
Pirmiesiems Irenos ir Rimanto pirtį išbandyti tądien leista naujokams, mat, žinia, kad naujokus neišvengiamai reikia pakrikštyti. Po pirties ant dilgėlių lyg kareivėliai surikiuoti jie turėjo gerti pelynų arbatą. Krikštytojai paliepė ragauti ir atspėti, kas tai. Ir ne taip paprasta buvo. Reikėjo pasakyti, jog ragavai imbiero, dilgėlių sėklų, bičių pikio trauktinės, gintaro pudros, o baltuoju moliu iš Estijos reikėjo vienas kitam išsipiešti saugantį ženklą ir paskui jau tvenkinin. Naujokai su visomis užduotimis susitvarkė kuo puikiausiai ir buvo pripažinti tikrais pirtininkais. Ir dovanos jau dabar tikrais pirtininkais tapusiems: amuletas ir pirties kepurė, o nuo šeimininkų Silkių – hidrolatai. Įdomūs tie pirtininkų ritualai, oi, įdomūs! Paragavau „tų skanumynų“ ir aš – pelynai man patiko, kiti – nelabai.
Paskui jau lietuviškos pirties malonumai ir Lenkijos lietuviams iš Punsko. Kokius stebuklus gali daryti vanta, svečiai tuoj įsitikino. Pirtininkai parodė, kad jie ne iš kelmo spirti! Oi, parodė! Kokie potyriai, klausiau tik iš pirties į tvenkinį panirusių pirties mėgėjų iš Punsko. „Rojus“, – sakė vienas. „Orgazmas smegenims“, – šūktelėjo kitas. O paskui jau visi pirtininkai, panorę išbandyti dzūkišką mūsų krašto pirtį, susiruošė pirtelėn. Anot pirties tradicijų puoselėtojų, pirtininkų, jų tikslas – pasiekti, kad lietuviai ne mažiau nei suomiai didžiuotųsi savo pirties tradicijomis, kad išsitrintų sovietmečiu susiformavęs paprotys pirtyje vartoti alkoholį. „Punskiečiai jau šį sekmadienį pas mus vėl atlėks. Patiko jiems mūsų pirtelė. O tiek nedaug parodėme, laiko daug neturėjome. Juk saulei nusileidus, namo pirtininkai išskubėjo“, – jau vėliau papasakojo pirtininkas Rimantas Silkė.
Ir dzūkiškos vaišės: sūriai, čirviniai blynai su raudonųjų serbentų uogiene, mėsos tortai ir šimtalapis. O jau dzūkiškų bandų gardumas! Pasirodo, pirtininkai ne tik pirtinimosi tradicijas puoselėja, jie turi tradiciją ypatingai padėkoti šeimininkams už svetingą priėmimą ir vaišes – visiems kartu susikibus už rankų dėkota jau dabar vieninteliams Znicos kaimo gyventojams Irenai ir Rimantui Silkiams ir tądien svečius pasitikusiems jų sūnui, marčiai ir anūkui.
„Pirtis yra ritualas“, – sakė Lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirmininkas Egidijus Žukauskas. Šįkart pirtininkų Silkių pirtis kaip reikiant „davė garo“. Ištirpę Irenos ir Rimanto Silkių pirties gare, pirtininkai įsimylėjo jų jaukią pirtelę, o ir sodyboje, anot svečių, pajuto gerą aurą. Kas žino, gal pirtininkai sugrįš Znicon vėl. O gal ir jūs norėtumėte pirtelėn? Turėkite omenyje, jei ką, tuomet jūsų lauks ypatinga pirtis su geriausiu mūsų krašto pirtininku Rimantu.

1 COMMENTS

Komentuoti: Ac Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: