Dineta Babarskienė
Kai kaime pakutena šnerves kartokas deginamų bulvienojų dūmelio dvelksmas, žinok, tuoj prasidės bulviakasis. Anot Būdviečio gyventojų, bulviakasis paprastai prasideda po Šv. Kryžiaus atlaidų, po rugsėjo 14 dienos. Ir tada visas kaimas tarsi atgyja, čia suvažiuoja vaikai, anūkai, giminės iš miesto. Tinginiauti per bulviakasį nevalia nė vienam: nei mažam, nei dideliam. Bulvės renkamos atidžiai – stengiamasi nepalikti. O išlietą talkininkų prakaitą atperka gardžios vaišės. Taip jau nuo seno priimta.
O po darbingo bulviakasio ir pasilinksminti, anot kaimo žmonelių, ne griekas. Tad Būdviečio laisvalaikio salėje susirinkta į renginį „Po bulviakasio“. Renginio dalyviai prisiminė bulviakasio tradicijas, skanavo valgius, dainavo, žaidė žaidimus, žiūrėjo Lazdijų kultūros centro Dumblio laisvalaikio salės mėgėjų teatro „Seklyčia“ (rež. D. Uzdilienė) komediją „Neįprasta dovana“. Renginio vedėja Zina Barkauskienė neslėpė gerų emocijų po spektaklio dėkodama teatro trupės nariams už gerą humoro dozę. „Po bulviakasio kaip tik“, – jai pritarė ir susirinkusieji.
Ir nuovargio kaip nebūta
Ir bulvės „kastos“ čia pat, salėje, linksmai sau bežaidžiant paskutinės surinktos. „Renkam bulves palengva, pirmyn vaga. Štai bulviakasis atėjo, visi lekiam kaip pašėlę“, – su daina bulves kasė Būdviečio gyventojai. Rinko bulves užrištomis akimis, tad juoko netrūko. O dargi skubėta. „Lekiam greitai mes į galą, matom ten nukrautą stalą“, – dainavo susirinkę talkininkai. Ir išties Būdviečio laisvalaikio salėje vaišės kaip po tikro bulviakasio. Juk, ko gero, nė vienas neįsivaizduojame savo stalo be patiekalų iš bulvių. Virtos, keptos, tarkuotos, grūstos bei kitokiais būdais paruoštos, kasdien ir per šventes patiekiamos bulvės – antroji duona. „Jei duonos ir bulvių turi, badu nemirsi“, – sakydavo senoliai. Būdviečio šeimininkės ragino valgyti iki soties, mat kaimiško kugelio ir cepelinų buvo prigaminta tiek, kad visiems užteko, dar ir liko. „Namo neišeisite, kol visko nesuvalgysite“, – „gąsdino“ renginio vedėja Zina Barkauskienė. Birutė Šaudienė, Marytė Kaleininkienė ir Lina Jonuškienė pasistengė, kad po bulviakasio susirinkusieji alkani neliktų. Anot jų, būtų didelė gėda po bulviakasio nesusėsti prie bendro stalo. Nuo seno priprasta, kad po bulviakasio pavakaroti tiesiog privalu. „Anksčiau ne traktorius bulves kratė, o arkliukas arė, kapstėme, rinkome, bet kaip smagu buvo, visa giminė susirinkdavo, o paskui prie stalo susėsdavo“, – prisiminė bulviakasius senjoros. O kur vaišės, ten ir juokas, o jei dar akordeonas po ranka, tai ir daina pasigirsta… Taip ir Būdvietyje. „Bulvės nukastos, rūsiuose supiltos. Geros šiemet, tikrai nepritrūks“, – pasidžiaugė Būdviečio gyventojai. Pasimėgauta gardžiais valgiais, smagiai pavakarota. Ir nuovargio kaip nebūta…
Faktai
Bulvės Europą pasiekė apie 1565 metus. Pirmiausiai botanikos sode Nyderlanduose buvo auginamos kaip dekoratyviniai augalai.
Maistui auginti bulvės pradėtos nuo 1651-ųjų. Pirmieji tai padarė vokiečiai.
Į Lietuvą bulvės atvežtos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III (1696–1763 m.) valdymo laikais. Iš pradžių bulvių laukai išplito dvarų žemėse, tačiau netrukus jas ėmė auginti visi. Dabar gyvenimas be bulvės neįsivaizduojamas. Beje, ji naudojama ne tik maistui. Iš bulvių galima pagaminti apie du šimtus įvairių produktų: etilo spirito, klijinių medžiagų, plastmasių, acetono, krakmolo, gliukozės ir kt. Be to, bulvės – ir gyvulių pašaras.