Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Daiktai, panašūs į knygas, neretai neturi nieko bendro su literatūra

Adomo Žilinsko piešinys.

Juokaujama, kad knygas dabar rašo visi. Na, ne visi, bet dalis tiesos šiame posakyje nemaža. Bet čia nieko blogo, tegul sau rašo – rinka, o tiksliau, leidyklos atskirs grūdus nuo pelų ir sudėlios visus taškus ant i. Tik visa bėda, kad ne visi, paimantys į rankas plunksną, realiai suvokia savo galimybes. Juk rašyti gali visi, bet parašyti ką nors vertingesnio – toli gražu. Patartina parašius rankraštį nunešti į bent kiek garsesnę leidyklą Vilniuje ar nors Kaune. Jeigu joje perskaitę jūsų rankraštį nutars išleisti knygą ir sumokės honorarą, tai jau nemenka dalis sėkmės. Tai bus aiškus ženklas, kad jūsų rašoma literatūra įvertinta profesionalų ir jūs parašėte tikrą knygą. Žinoma, po knygos išleidimo dar lauks literatūros kritikų ir skaitytojų verdiktas.
Dabar bet kuriame pasaulio kampelyje išleidžiama bent kiek vertingesnė knyga pasiekia Lietuvą ir išverčiama į mūsų kalbą. Reikėtų paminėti ir sovietmečiu kūrusius rašytojus Lietuvoje. Tuo metu iš šios profesijos galėjo pragyventi nemažai rašytojų, bet… už tai turėjo nusilenkti raudoniesiems stabams. Prozininkų kūryba praeidavo griežtą cenzūrą ir turėjo atspindėti sovietinės liaudies godas, nūdieną ir lūkesčius. Poetai kurpė eilėraščius Stalinui, Leninui ir šviesiam komunizmo rytojui. O rašytojai, kurie niekam netarnavo ir nebučiavo rankos bei nesiruošė prisitaikyti, rašė „į stalčių“ arba kaupė gyvenimišką patirtį, kuri vėliau buvo aprašyta jų kūryboje.
Atkūrus nepriklausomybę ir atgavus laisvę, pirmiausiai gavome ilgai lauktą galimybę perskaityti užsienio rašytojų šedevrus, taip pat pasipylė neišprievartauti Lietuvos rašytojų kūriniai. Dabar įžengus į bent kiek didesnį knygyną net galva sukasi nuo pasiūlymų gausos. Prie aukštų ir plačių grožinės literatūros lentynų dar rikiuojasi gausybė įvairiausių sričių knygų. Pasirinkimas tiesiog nuostabus, bet norint įsigyti viską, kas domina, reikia ne tik plačiai atverti piniginę, bet ir turėti laiko viską perskaityti. Vis dėlto teisybės dėlei reikia pabrėžti, kad nors knygos gana brangios, bet tikrai yra už ką mokėti – išleidžiamos knygos yra visomis prasmėmis tiesiog puikios kokybės, o tai jau konkurencijos tarp leidyklų rezultatas. Žinoma, yra bibliotekos, bet jos gauna toli gražu ne visas išleidžiamas knygas, be to, kai kurie žmonės nori turėti savo biblioteką, nes tai pats didžiausias turtas, esantis namuose. Pastariesiems galima pasiūlyti išeitį. Net labai vertingos knygos po kurio laiko didžiuosiuose knygynuose atpiginamos arba jas galima įsigyti leidyklų knygynuose, kur nėra antkainio. Nereikia pamiršti ir Tarptautinės Vilniaus knygų mugės, nes čia įvairių leidyklų knygos parduodamos pigiausiai. Galima visus metus sudarinėti norimų įsigyti knygų sąrašą, o per minėtą renginį jas įsigyti taip sutaupant tikrai nemažą sumą.
Pastaruoju metu pastebimas tikrai nesveikintinas reiškinys, kai žmonės, visą gyvenimą neturėję nieko bendro su rašymu, išėję į pensiją pradeda rašyti. Na, juk neuždrausi. Galima rašyti dienoraštį ar laiškus, bet tokie tipai vieną gražią dieną ima ir užsimano išleisti knygą! Surenka visas santaupas, prašo, kad giminės ar kas nors kitas paremtų, ir pagaliau sulaukia knygos su savo vardu ir pavarde ant viršelio. Net nutaria ją pardavinėti, kai rimti skaitytojai jos už ačiū neimtų! Arba net literatūros renginiuose lipa ant scenos ir skaito jos ištraukas… Kaip sakė vienos garsiausių ir prestižinės Lietuvos leidyklos darbuotoja, jie tiesiog užverčiami pensininkų rankraščiais. Paklausta, kiek iš tūkstančio pastarųjų išleidžiama knygų, atsakė, jog… nė vienos. Todėl liūdna žiūrėti, kaip senjorai ir visokie net menkiausio talento neturintys tipai leidžia knygas už savo lėšas, kurios iš karto tampa niekam vertu šlamštu. Juk gerai pagalvojus gyvenime yra tiek daug įdomių užsiėmimų, tad kam veltui gadinti popierių ir be jokio reikalo gaišti brangų laiką? Gal geriau vietoj tuščiai leidžiamo laiko kažką neaiškaus ir nevertingo peckiojant ar už savo santaupas leidžiant knygas, kurios neturi nieko bendro su literatūra, paimti į rankas tikro rašytojo – savo srities meistro – knygą ir leisti laiką prasmingai besimėgaujant aukščiausio lygio literatūra.•

1 COMMENTS

  1. Čia dar būtų galima ginčytis, nes pats, taip pat nesi ekspertas. Man, pavyzdžiui, tavo parašyti kūriniai (kuriuos aš skaičiau) taip pat neliteratūra, bet tu rašai, ir į Rašytojų sąjungą tave priėmė…

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: