Dzūkų žinios

Filmas, kuris privertė nubraukti ašarą

Dalintis:

Dineta Babarskienė

Dokumentinio filmo „Gyvybės ir kančių duobė“ peržiūra Šeštokų miestelio bibliotekoje sukrėtė ir privertė nubraukti ašarą.
Filmas pasakoja apie Veisiejų vaistininko Sauliaus Kuklianskio ir jo žmonos Zinaidos šeimą, su trimis vaikais prieš karą gyvenusią Alytuje. Įdomu tai, kad ši po visą pasaulį išsibarsčiusi šeima kasmet vasarą atvažiuoja ir į mūsų kraštą, lanko tas vietas, kuriose slėpėsi, pasisvečiuoja pas žmones, kurie jiems padėjo išgyventi, kaip jie patys sakosi, kasmet važiuojantys pas Angelus sargus. Tų geradarių, kurie iškeliavo Anapilin, aplankomi kapai, nepraleidžiama proga susitikti su jų palikuonimis. Šie susitikimai pilni jaudulio. Veisiejus, Bugiedą, Sventijanską žino net jauniausi šios šeimos nariai. „Tai mūsų šeimos istorija. Mes dėkingi tiems, dėl kurių gerumo šiandien esame“, – sakė jauniausios Kuklianskių šeimos atžalos.
Filmą stebėjo vyresnieji šeštokiečiai bei Šeštokų mokyklos moksleiviai su mokytojomis. „Už nuoširdų bendravimą ir bendradarbiavimą dėkoju Lazdijų krašto muziejaus darbuotojui Viliui Tumosai ir Šeštokų mokyklos bendruomenei“, – jau po filmo peržiūros dėkojo Šeštokų bibliotekos bibliotekininkė Vilija Labenskienė.
Dar prieš filmo peržiūrą Lazdijų krašto muziejaus muziejininkas Vilius Tumosa papasakojo apie žydų tautos tragediją. Didžiausias dėmesys buvo nukreiptas į mokinius, ką jie apie žydų tautos tragediją yra girdėję, ką žino. Šeštokų bibliotekos bibliotekininkė Vilija Labenskienė priminė, jog mokytoja Irena Meištienė yra aprašiusi Šeštokų žydų bendruomenę. Mokytojos užrašuose yra minima, kad šeštokietė Marija Šumeliauskaitė-Ratkevičienė buvo suskaičiavo apie 39 žydų tautybės žmones. Tačiau, anot mokytojos, skaičiai nesutampa, o kartais ir vardai, pavardės, pravardės. Ir tądien dar kartą diskutuota, kurgi vis tik buvo sušaudyti Šeštokų žydai, mat daugelio prisiminimai nutrūksta ties vaizdu, kaip juos varė link Kalvarijos… Daugiau jų neteko sutikti… Be abejonės, prisimintas ir Šeštokų parapijos klebonas Juozas Inkrata, kuris Antrojo pasaulinio karo metais, padedamas šeštokiečių, klebonijoje slėpė dvi žydaites – Lazdijų traktieriaus savininkės Kaufmanienės dukteris Bertą ir Gutą. „Anot šeštokiečių prisiminimų, Šeštokų žydai buvo pamaldūs, labai gražūs, labai geri, labai draugiški. Taikiai sugyveno su lietuviais“, – pasakojo Šeštokų bibliotekos bibliotekininkė Vilija Labenskienė. Tie Šeštokų žydai, kurių neištiko kraupus likimas ir per stebuklą liko gyvi, šeštokiečius mini tik geru žodžiu. „Širdį galima gydyti tik širdimi“, – Šeštokų parapijos svečių knygoje 1998 metų vasarą įrašė gydytojas kardiologas Ch. Kibarskis, atvykęs į geležinkelio 100-mečio minėjimą. Šie metaforiški, viltingi žodžiai ne kartą minėti ir tądien: „Širdį galima gydyti tik širdimi“. Mat filmas sukrėtė ir jaunus, ir pagyvenusius…

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: