Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Žmonės

Iškiliam mūsų žemiečiui – kardinolo regalijos

Kardinolo Sigito Tamkevičiaus padėkos šv. Mišiose buvo pakviestas ir dalyvavo ir Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys Artūras Margelis.

Praėjusį šeštadienį Kauno arkikatedroje bazilikoje vykusiose šv. Mišiose buvo dėkojama Dievui už kardinolą Sigitą Tamkevičių, kurį popiežius Pranciškus spalio 5-ąją Romoje priėmė į Kardinolų kolegiją. Šv. Mišias aukojo pats kardinolas S. Tamkevičius.
Šv. Mišias su kardinolu kartu aukojo apaštalinis nuncijus arkivyskupas Petaras Rajičius, didelis būrys Lietuvos ir užsienio vyskupų.
Padėkos šv. Mišiose dalyvavo beveik visi valstybės bei savivaldybių vadovai, tarp jų ir buvęs Lazdijų meras Artūras Margelis.
Pamaldų metu buvo pirmą kartą lietuviškai paskelbta popiežiaus Pranciškaus bulė apie Kauno arkivyskupo emerito S. Tamkevičiaus paskyrimą kardinolu.
Rugsėjo 1 d. popiežius Pranciškus paskyrė arkivyskupą S. Tamkevičių kardinolu. Jis priimtas į Kardinolų kolegiją spalio 5 d. Kardinolų skyrimo konsistorijoje.
Kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, kalėjęs KGB kalėjime, sovietiniuose Permės ir Mordovijos lageriuose, ištremtas į Sibirą – šie arkivyskupo emerito S. Tamkevičiaus biografijos faktai buvo reikšmingi popiežiui Pranciškui apsisprendžiant suteikti jam aukščiausią dvasininko titulą, tik vienu rangu žemesnį už paties popiežiaus.
„Mūsų krašto žmonėms šis paskyrimas yra ypatingai svarbus, nes S. Tamkevičius – krikštoniškis, baigęs Seirijų vidurinę mokyklą. Man teko garbė dažnai bendrauti su šia iškilia asmenybe. Jam visada rūpėjo gimtinės gyvenimas, Lazdijų krašto žmonių problemos. S. Tamkevčius yra kuklus žmogus, jis niekada neatsisako dalyvauti rajono renginiuose, mielai aukoja šv. Mišias Krikštonių bažnyčioje“, – sakė A. Margelis.
Per Mišias Kauno arkikatedroje bazilikoje S. Tamkevičius pasakė įspūdingą kalbą, kurios fragmentus pateikiame „Dzūkų žinių“ skaitytojams.
<…>Šią valandą, kai esu pakviestas į naują tarnystę, bandau prisiminti, kaip mane Dievas vedė kunigo ir vyskupo tarnystės metais. Pirmiausia Dievo Dvasia įkvėpė gilų tikėjimą motinai, kuri Krikšto metu paaukojo mane Dievui ir norėjo, kad jam tarnaučiau. Nespėjusi apie tai pasakyti, motina anksti numirė, kai vaikui ji buvo labai reikalinga. Tikiu, kad ji, būdama Dievo artumoje, išmeldė Viešpatį, jog tas vaikas gyvenime nepasiklystų.
Didele Dievo dovana tapo nuo NKVD mano parapijoje besislapstęs kunigas salezietis Antanas Skeltys SDB. Tėviško ir pamaldaus kunigo įtaka man pasirenkant kunigystę nekelia abejonių. Link kunigystės kreipė parapijos klebono pavyzdys: jo darbo kambaryje prieš rašomąjį stalą ant sienos buvo išpieštas didelis kryžius ir du žodžiai: „Ora et labora“ – „Melskis ir dirbk“. Kasdien mačiau kleboną besimeldžiantį ir dirbantį; nedirbo tik tuomet, kai gulėjo mirties patale.
Prieš 64-erius metus Kauno arkikatedroje su ašaromis akyse kalbėjau Rožinį, kad atsivertų Kunigų seminarijos durys, nes atrodė, kad dėl sovietinės valdžios daromų kliūčių jos gali neatsiverti. Malda buvo išklausyta.
Besiruošdamas kunigystei sutikau kunigą jėzuitą Pranciškų Masilionį SJ, kuris parodė kelią į dvasinio gyvenimo gelmę. Šiam kunigui ne tik aš, bet ir daugelis yra skolingi, iš jo mokėmės pamaldumo ir didžiadvasiškumo.
Kunigystės kelias per sovietmetį nestokojo išbandymų. Anuomet beveik nebuvo kunigo, kuris nebūtų buvęs verbuojamas tapti Tėvynės ir Bažnyčios išdaviku. Verbuotojai šitaip nesakydavo, o tik kviesdavo draugauti ir už draugystę žadėdavo atlygį: išvykas į užsienį, studijas Romoje ar geras parapijas. Kiekvieną kartą, kai susidurdavau su gundytoju, akivaizdžiai pajusdavau Šventosios Dvasios įkvėpimą, kaip išvengti nepriimtinos draugystės su velniu ir neužsikirsti kelio į kunigystę.
Dėkoju Dievui už įkvėptą mintį įsijungti į Jėzaus Draugiją. Į atmintį giliai įsirėžė mėnesį trukusios rekolekcijos ant Drūkšių ežero kranto, kai virš galvos lėktuvai skrido užgniaužti Prahos laisvės pavasario. Tos ilgos rekolekcijos išvedė į dvasinės laisvės kelią, ir sovietinė prievarta nepajėgė šio kelio užtverti.
Dievas įkvėpė drąsos nesilaikyti sovietinių įstatymų, reglamentuojančių kunigo sielovadinę veiklą, nes kunigams buvo paliktas tik kulto tarno statusas. Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite! (Lk 12, 4–5). Dievo Dvasia įkvėpė atlikti darbų, kurie anuomet atrodė pavojingi ir sunkiai įvykdomi.
Per visą kunigo ir vyskupo tarnystės metą didelė Dievo dovana buvo seserys vienuolės. Net rizikuodamos laisve, jos buvo nepamainomos pagalbininkės pogrindžio darbuose, o savo pavyzdžiu padėjo branginti prisiimtus įsipareigojimus. Už tai joms mano didžiausia pagarba ir dėkingumas.
Per ilgą kunigo ir vyskupo tarnystę sutikau daug idealistų kunigų, iš kurių mokiausi, kuriais galėjau pasitikėti ir kurie niekada nenuvylė. Negaliu neprisiminti ir brolių vyskupų, su kuriais dalinausi vyskupiška atsakomybe už Bažnyčios dabartį ir ateitį.
Prisimenu daugelį pasauliečių – vyrų ir moterų. Jų uolumas ir ištikimybė Dievui dažnai tiesiog žavėjo. Kai kurie iš jų pačiais sunkiausiais momentais buvo nepakeičiami pagalbininkai.
Tačiau pati didžiausia Dievo dovana buvo kryžius, kurį gavau sovietinio teismo ištarme, kai jau buvau nuėjęs ilgą kunigystės kelią. Anuomet neatrodė, kad kryžius buvo dovana – mes daug ką perkainuojame tik žvelgdami iš perspektyvos. Lagerio ir tremties kryžius, be jokios abejonės, buvo didesnė Dievo dovana už kardinolo purpurą. Titulai kartais žmogų net gadina, o kryžius, jeigu jis nešamas prisilaikant Dievo rankos, visuomet padeda dvasiškai augti.
Prieš 36-erius metus, apsuptas kalašnikovais ginkluotų kareivių su vilkšuniais, buvau įlaipintas į kalinių vagoną tolimai kelionei į Uralą. Aušros Vartų Gailestingajai Dievo Motinai patikėjau miglotą ateitį ir nenusivyliau. Šiandien galiu tik dėkoti už jos motinišką globą.
Popiežius Pranciškus, pakvietęs mane į naują tarnystę, savo palydimajame laiške rašė: „Iš širdies linkiu, kad, dabar jau priklausydamas Romos Kunigijai, mokėtum gyventi tomis dorybėmis, kurios išreiškia ištikimybę „iki kraujo praliejimo“, kurią, pagal tradiciją, išreiškia raudonas kardinolų rūbas.“ Popiežius palinkėjo atjausti visus vyrus bei moteris, kurie yra tapę blogio aukomis ir patekę į jo vergiją.
Šia proga noriu atsiprašyti visų, kurių nesugebėjau atjausti ar kurie galbūt mano asmenyje matė ne tiek tėvą, kiek kietą
pareigos vykdytoją.
Visus savo draugus, bičiulius ir bendros dvasios vyrus bei moteris prašau palydėti mano tarnystę malda. Neprašykite Viešpaties man ilgo gyvenimo, bet prašykite ištikimybės Šventosios Dvasios vedimui.

„Dzūkų žinių“ informacija

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: