Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Pirmą kartą į kavinę „Širdelė“ Druskininkuose užsukau 1997 metų rudenį. Tuomet į „Dainavos“ sanatoriją, kuriai priklauso ši kavinė, buvau pasiųstas į seminarą kaip jaunas Lazdijų rajono savivaldybės valdininkas. Ši kavinė įkurta sename mediniame pastate su romantiškais bokšteliais, kuriuos pamatęs visą laiką įsivaizduoju, kad juose būtų jauku sėdėti ir rašyti knygą. Tuomet dar negalvojau, kad ši kavinė ateityje mano gyvenime užims tokią svarbią vietą.
Maždaug po trejų metų įsidarbinau Druskininkų savaitraštyje „Druskonis“. Tad kiekvieną kartą, kai tik užsukdavau su reikalais į redakciją, su Augiu, Violeta, Rosita ar Kęstu eidavome į „Širdelę“ išgerti kavos ir pavalgyti. Tuomet ši kavinė prekiavo labai skaniu pilstomu „Švyturio ekstra“ alumi, tad gavęs honorarą užsukdavau atsigaivinti alumi ir pafilosofuoti su redakcijos kolegomis, barmenais Virgiu ir Rasa ar šiaip parymoti. Su Virgiu susidraugavome, nes abiems labai patinka aukščiausio lygio futbolas. Esame gimę tais pačiais metais, tad ir mūsų atmintis siekia tas pačias futbolo rinktines, futbolo klubus ir žaidėjus. Su juo prisėdę visuomet randame apie ką pakalbėti.
Pirmąjį dvidešimt pirmo amžiaus dešimtmetį atvykęs į Druskininkus dar užsukdavau ir į kitas kavines, bet kuo toliau, tuo labiau traukė „Širdelė“, jos aplinka, žmonės ir joje tvyranti ypatinga romantiška ir jauki atmosfera. Ten galėdavai sėdėti, kiek širdis geidžia, o, tiksliau sakant, iki tada, kai reikėdavo iš jos išeiti norint spėti į paskutinį autobusą, vežantį namo. Jeigu kitose kavinėse pavalgęs, po truputį barmenų klausinėjamas, ką dar atnešti, būdavau stumiamas link išėjimo, tai „Širdelėje“ galėdavai rymoti kad ir visą dieną.
Tad kuo toliau, tuo rečiau būdamas Druskininkuose užsukdavau į kokią nors kitą kavinę. Dabar kitur užsuku tik rytinės kavos, nes „Širdelė“ dirba nuo 11 val. ryto. Užtat atėjęs nuo šios valandos visada sutinki tuos pačius žmones: Ciūnę su draugais, dainininkų duetą „Mudu abudu“, kurį sudaro Viktoro ir Reginos šeima. Jie čia kiekvieną rytą užbėga išgerti kavos.
Kavinėje „Širdelė“ ir kitose sanatorijos „Dainava“ patalpose kasmet spalio pradžioje vyksta Poetinis Druskininkų ruduo (PDR), į kurį susirenka daug poetų. Nuo patyrusių ir pačių geriausių, iki mažiau žinomų ar dar labai jaunų. Vyksta įvairūs renginiai, skaitymai ir dar visokios pramogos, bet įdomiausia dalis yra neformalus bendravimas tarpusavyje. „Širdelės“ sienos nukabintos prieš du dešimtmečius ir seniau vykusių PDR’ų nuotraukomis, kuriose daug gyvų, bet nemažai ir išėjusiųjų poetų. Ant kavinės sienų galima rasti nemažai šmaikščių eilėraščių apie poetus, barmenus Virgį ir Rasą, kavą ir kitus „Širdelės“ žmones ar reiškinius.
Atrodo, jau kiek kartų „Širdelėje“ būta, sėdėta, kalbėta, juoktasi, bet kiekvieną kartą atvažiavus į Druskininkus net nekyla minčių pietauti ar rymoti prie giros bokalo kur nors kitur. „Širdelė“ plačiai išskėstomis rankomis priima į savo glėbį visus: laimingus ir ne, turtingus ir vargšus, radusius ir beieškančius, sočius ir alkanus ne tik maisto, bet kai ko žymiai daugiau.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: