Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Per mano kambario langą penktadienio ryto saulė švietė skaisčiai ir ryškiai, bet nė velnio nešildė, o tylūs radiatoriai atrodė dar šaltesni nei įprastai. Po pietų apsivilkęs savo seną bičiulį, nežinia, kiek jau metų sulaukusį lietpaltį, patraukiau į Veisiejų autobusų stotį, kurią radau pilną mokinukų, belaukiančių keleivinės. Į stotį beveik vienu metu įriedėjo du autobusai, vežantys iki Leipalingio. Sėdau ne į Lazdijų autobusų parko transporto priemonę, nes norėjau ramiai pasigrožėti per laukus keliaujančiu rudeniu. Įsitaisiau sėdynėje kažkur apie vidurį, kad galėčiau stebėti ir keleivius. Kiek parymojęs vairuotojas pasuko raktelį, suurzgė motoras, ir autobusas išriedėjo iš stoties. Važiuojant per tiltą žvilgtelėjau į saulės nutviekstą ežero paviršių. Nors atrodė, kad palyginus dar visai neseniai galėjome pasinėrę mėgautis jo glamonėmis, o penktadienio ir šeštadienio vakarais šalia parko įvairiausiomis spalvomis švietė ir pagal muziką šoko fontanas, į vandenį sukritę pageltę lapai liudijo, kad maudynių laikas bus tik kitą vasarą. Išsiveržęs iš miestelio autobusas riedėjo labai smagiu keliu link Leipalingio. Posūkiai, įkalnės ir nuokalnės, šalia spindintys ežerėliai ir snaudžiančios pelkutės ir be galo tylūs bei tušti rudeniniai laukai. Ir, žinoma, geltoni, raudoni, auksiniai, variniai ar net žalvariniai medžių lapai.
Nors man nepatinka rudens vėsa ir žvarba, įžūliai mėginanti įsiskverbti po mano rūbais, bet lapų spalvų paletė bando mane papirkti ir taip žiauriai nesigailėti prabėgusios vasaros. Kažkur liko rugpjūčio kaitra ir kaktą bei kūną pilantis riebus prakaitas, per tamsius akinius bandantys įsiskverbti ryškūs saulės spinduliai, glostantys plikas kūno vietas. Kažkur liko šiltas, be galo švelnus ir maloniai gaivinantis ežero vanduo. Kažkur dingo poilsiautojų būriai, užėmę poilsiavietę, ir jų girti riksmai vasaros nakties tyloj. Kažkur liko vasaros nerūpestingumas, šmaikštumas ir tas begalinis būties ir buities lengvumas, kai viskas būna taip paprasta, aišku, nerūpestinga, ir tuo metu atrodo, kad taip bus amžinai, o tamsus, žvarbus ir šlapias ruduo prisimenamas tik kaip labai labai tolimas ir visiškai nerealus kažkieno nelemtas išmislas…
Išlipu iš „Kautros“ autobuso Leipalingyje ir belaukdamas visuomeninio transporto priemonės, kuri mane nuveš iki Druskininkų, sukinėjuosi ir lėtai vaikštinėju nedidukėje autobusų stotelėje žiūrėdamas į paminklą, pastatytą žuvusiems už Lietuvos laisvę 1928 m. Stalino laikais nugriautas, o atgavus nepriklausomybę vėl atstatytas. Į stotelę ateina ponia su mažyčiu, mėnesio amžiaus šuneliu krepšyje, be galo gailiai viauksinčiu, nes jį atskyrė nuo mamos, kai kurių nepadoriai vadinamos kale. Moteris mažylį iš Dzūkijos autobusu ruošiasi išvežti į Suvalkiją. Iki Druskininkų riedu sulaukęs autobuso, kuris į stotį pasuko nauju tiltu, nes senas vis dar remontuojamas. Malonus vairuotojas mandagiai paprašytas išleidžia mane ir dar dvi moteris prie „Dainavos“ sanatorijos, kurioje kasmet ir vyksta Poetiniai Druskininkų rudenys. Dar priešaky renginio vėliavos pakėlimas ir PDR himno skambėjimas, be galo įdomi diskusija „Baimė: rašyti ar nerašyti“, svečių iš Latvijos, Estijos, JAV, Japonijos, Didžiosios Britanijos, Kroatijos ir Baltarusijos bei mūsų poetų eilėraščių skaitymai „Aušrinės“ salėje ir jaunųjų poetų eilės, beriamos sausakimšame „Bubile“ – kavinės „Širdelė“ dalyje, baltarusių poeto kalba Nobelio literatūros premijos įteikimo jo tautietei proga, kuri nenusilenkia A. Lukašenkos režimui. Dar priešaky pokalbiai prie vieno stalo su daugiau kaip 190 cm ūgio, galingo stoto ir švelnaus būdo Mažyliu, kuris paskutinį kartą barzdą kirpo 1993 m., o dabar ją, jau įspūdingo ilgio, susirišęs į elegantišką kaselę, mano šaržą nupiešusiu Petru, druskininkiečiu dailininku, pasipuošusiu varlyte, Andrium ir Jo didenybe „Jacku Danielsu“.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: