Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Politika

Ar išėjimas iš darbo gali išgelbėti gyvybę?

Keturios atviros ir skaudžios buvusių savivaldybės darbuotojų išpažintys

Lazdijų rajono savivaldybė.

Po tragiško įvykio Lazdijų krašto muziejuje, kai dėl galimai psichologinių problemų darbe iš gyvenimo pasitraukė jaunas žmogus, vis garsiau pradėta kalbėti apie vadovų ir pavaldinių santykius savivaldybėje ir jos įstaigose. Ar tai, kad pradėjus darbą naujajai rajono valdžiai, iš darbo savivaldybėje ir jos įstaigose išėjo beveik dvi dešimtys aukštos kvalifikacijos, aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų, yra natūralus procesas, ar pavojingas reiškinys, turintis aiškią logiką?
Šiandien apie tai norime pakalbėti, tačiau ne savaitraščio subjektyviais pastebėjimais, bet darbą savivaldybėje palikusių keturių darbuotojų lūpomis. Jums pateikiame atvirus ir kartais emocingus pastebėjimus, tiesa, kai kurios pašnekovės pripažino, jog būtų pasakiusios dar atviriau, tačiau bijo savo atsakymais pakenkti Lazdijuose dirbantiems artimiesiems.
Visoms pašnekovėms pateikėme po šešis klausimus. Kai kurios iš jų atsakė į visus klausimus, kitos – į tuos, kurie buvo skaudžiausi. Visi pašnekovai dirbo Lazdijų viešajame sektoriuje. Jų vardai pakeisti, nes kai kurios iš jų nerimavo dėl savo artimųjų, dirbančių Lazdijuose, ramybės. Tikrieji respondentų vardai ir pavardės redakcijai yra žinomi.

  1. Vis garsiau pradedama kalbėti apie mobingo apraiškas Lazdijų rajono savivaldybėje. Ar Jūs asmeniškai susidūrėte su mobingu savivaldybėje, kaip tai pasireiškė?
  2. Kokia buvo Jūsų pasitraukimo iš darbo Lazdijų rajono savivaldybėje priežastis?
  3. Nuo ko, Jūsų nuomone, priklauso psichologinis klimatas darbo vietoje?
  4. Ar darbovietėje, kurioje dabar dirbate, nėra psichologinio diskomforto?
  5. Lazdijų merė labai mėgsta kartoti, kad darbuotojus vertina pagal jų kompetenciją. Buvusi valdžia nesiskundė Jūsų kompetencija. Kas atsitiko, kad požiūris į Jūsų profesionalumą pasikeitė, pasikeitus savivaldybės vadovybei?
  6. Kokie darbuotojai turi šansų išlikti Lazdijų rajono savivaldybėje?

Pajuto esanti nepageidaujama
Buvusi savivaldybės viešųjų ryšių specialistė

  1. Negalėčiau pasakyti, kad dirbdama savivaldybėje tiesiogiai susidūriau su mobingo apraiškomis, tačiau negaliu paneigti, kad naujai valdžiai pradėjus darbą, įtampa buvo nemaža. Žinoma, tą įtampą kėlė tiek patys darbuotojai, tiek naujieji vadovai. Mano darbas buvo toks, kad nuolat tiesiogiai ar netiesiogiai turėjau kontaktuoti su vadovais. Buvo labai sunku nuspėti, ar darbas atliekamas, kaip norima, kai užduodami klausimai būdavo ignoruojami.
  2. Pagrindinis lūžis buvo, kai gegužės mėnesį per vieną iš darbinių susirinkimų tarybos posėdžių salėje buvo viešai išsakyta, kad savivaldybėje dirba visiškai nekompetentingi viešieji ryšiai. Tada susidariau nuomonę, kad gerb. merė yra susiformavusi kažkokią nuomonę apie mane iš kitų asmenų, net nebandžiusi įsitikinti, ar moku dirbti šį darbą, ir net nesiruošia konstruktyviai diskutuoti, ką būtų galima patobulinti. Taigi taip pajutau, kad esu nepageidaujama, ir nusprendžiau daugiau nesiveržti ir nesistengti įrodyti, kad galiu dirbti. Aš puikiai suprantu, kad šioje pareigybėje esančio žmogaus ir vadovo požiūris turi sutapti, tad man visiškai būtų užtekę, jei labai paprastai būtų pasakyta, kad mano paslaugos yra nereikalingos. Tačiau aiškiai matėsi, kad turiu „susiprasti“ pati.
    Mano asmenine nuomone, vadovai turėjo nusakyti savo viziją, kokius viešuosius ryšius nori matyti, arba bent jau diskutuoti šia tema, bet realiai 2 mėnesiai darbo buvo spėliojimas, ar vienas ir kitas sprendimas bus priimtinas vadovams, ar ne. Ir aišku, kad ir ką darytų viešieji ryšiai, viskas buvo blogai.
  3. Psichologinis klimatas priklauso nuo visų darbuotojų bendro nusiteikimo. Bet, žinoma, visą toną užduoda vadovai. Nemanau, kad įstaigoje, kurioje darbuotojai bijo dėl savo darbo vietos, gali būti geras klimatas, tačiau viliuosi, kad šiuo metu situacija jau pagerėjusi.
  4. Darbovietėje, kurioje dirbu, nejaučiu jokio psichologinio smurto. Priešingai, jaučiu, kad galiu betarpiškai bendrauti su vadovu, išsakyti savo nuomonę, drąsiai diskutuoti.
  5. Jei merė viešai sako, kad savivaldybėje labai prastai dirba viešieji ryšiai, negaliu teigti, kad valdžia nesiskundė mano kompetencija. Manau, kad Lazdijų merė net nenorėjo sužinoti, kokia ta mano kompetencija. Turiu pripažinti, kad dvi savaites po inauguracijos dirbti sekėsi pakankamai gerai. Visus darbus aptardavome. Tačiau po kolegos išleistuvių situacija kardinaliai pasikeitė ir atsirado daugiau ignoravimo ir priekabių ieškojimo.
  6. Nemanau, kad šis klausimas yra skirtas man. Bet greičiausiai tie, kurie atitinka merės lūkesčius.

Merei patinka pakeitusieji kailiuką?
Vida

1. Aš labai panašioje situacijoje jau esu buvusi. 12 metų išdirbau vienoje miškų urėdijoje. Pasikeitus urėdui, situacija buvo lygiai tokia pati, kaip dabar savivaldybėje. Daug metų turėjau nuostabų viršininką, žinojau, kas yra pagarba darbuotojui. Įmonė buvo didelė, o psichologinis klimatas buvo puikus. Pasikeitus urėdui, pasikeitė ir klimatas įmonės viduje, nebuvo ir pagarbos darbuotojams. Pradėjo vieni kitus skųsti, vieni kitus žeminti. Toks pat mikroklimatas susikūrė ir Lazdijų rajono savivaldybėje. Pasikeitus merui, darbuotojai nustojo šypsotis, tapo surūgę, bijojo išeiti į koridorių, kad tik merės nesusitiktų, nes nenorėjo būti apšaukti.
2. Aš asmeniškai nebuvau apšaukta, bet esu girdėjusi, kokiu tonu vyksta pasitarimai merės kabinete, kai pasitarimo metu net kumščio trenksmas į stalą buvo girdimas, mačiau verkiančius žmones. Pirmadieniais vykstančiuose pasitarimuose jau iš anksto žinojai, kam ji šypsosis, o kas bus „sudirbtas“. Ryškiai matėsi, kam jaučia simpatiją, o kam antipatiją.
Iš darbo išėjau, nes mačiau, kad bus daromas spaudimas. Savivaldybėje dirbau mažiau nei metus, kai kurie dalykai man buvo nežinomi, dariau tai pirmą kartą. Pagalbos ir patarimo nesulaukiau, vienintelis žmogus, kuris palaikė ir drąsino, išėjo dirbti į Alytaus savivaldybę. Labai ačiū jam. Man tas žmogus buvo vedėjo pavyzdys, gaila, jis iš savivaldybės išėjo. Mačiau, kad merė administracijos direktorei liepė mane sudirbti. Rašė administracijos direktorė el. laišką merei ir man, o merė atsakė kaip administracijos direktorei, o atsakymas atėjo ir man. Jis buvo trumpas, du sakiniai ir dvi kompiuterinės šypsenėlės, bet tų dviejų sakinių užteko, kad suprasčiau, kas ateityje manęs laukia.
Nesiruošiau verkti ir nervintis kasdien, todėl jau kitą darbo dieną pranešiau, kad išeisiu. Dar draugai klausė, ar nebandė manęs sulaikyti, ar neklausė, kodėl išeinu. Bet to nebuvo, manau, net apsidžiaugė, kad taip paprastai manimi atsikratė. Visiems žmonėms, kurie kiek nors susiję su buvusiu meru, merė jaučia antipatiją. Aš pradėjau dirbti prie buvusio mero, esu judėjimo „Pirmyn“ narė ir ji tai puikiai žinojo. Aš „nepakeičiau kailiuko“ ir nepradėjau bukai liaupsinti merės, neperėjau į kitą partiją.
3. Drąsiai galiu teigti, kad psichologinis klimatas darbovietėje priklauso pirmiausia nuo įmonės vadovo. Vadovas turi būti reiklus, įmonėje turi būti tvarka, bet darbuotojai neturi būti žeminami, o vadovas neturi būti pilnas arogancijos. Kai eini į darbą bijodamas, kad būsi apšauktas, pažemintas ar kitaip paniekintas, tai ir darbo rezultatai bus ne tokie, kokie turėtų būti. Žmogus turi norėti eiti į darbą ir mylėti darbą, kad darbo rezultatai būtų geri.
6. Yra tokių darbuotojų, kurie dideli veidmainiai. Prie buvusio mero vaizdavo, kad jie jį palaiko, kad jie atsidavę darbuotojai, kad visada galima jais pasitikėti, o pasikeitus valdžiai, persivertė. Dabar, kaip aš sakau, „pakeitę kailiuką“, vaizduoja atsidavusius darbuotojus, šmeižia buvusią valdžią ir pan. Tokie „vartikliai“ merei patinka ir tokie darbuotojai išliks Lazdijų rajono savivaldybėje.

Žeminantys kitus – silpni, menki
Laima

  1. Mobingo terminas man nepatinka, o patyčių, pažeminimo, išjuokimo apraiškos egzistavo visais laikais. Taip besielgiančius žmones aš vadinu silpnais, menkais ir neišmanėliais, nes, kad tai paslėptų, jie stengiasi menkinti kitus.
  2. Nekomentuosiu savo pasitraukimo iš darbo priežasties, NES AŠ NE PASITRAUKIAU, AŠ TIK PAKEIČIAU DARBOVIETĘ. Dirbu ten, kur mano darbą vertina. Tai mano mėgstama veikla – veikla, kai galiu padėti žmonėms, o jų geri atsiliepimai – man antras atlygis. Gyvenime ne pinigai pirmoje vietoje – pirmiausiai yra žmogus, pagarba ir pagalba jam, o pinigai ateina savaime. Kas negerbia kito, laiko save viršesniu, tas pirmiausiai negerbia savęs. Prieš Dievą mes visi lygūs, deklaruojame esą tikintys, o žeminame, negerbiame savo kolegų. Kas vyksta mano gyvenime, vyksta tik į gera, aš stebiu įvykius, analizuoju juos ir darau iš to išvadas. Visada prisiimu atsakomybę už savo poelgius, nekaltinu nieko, greičiau dėkoju už viską, kas ateina į mano gyvenimą, jei man tuo metu ir nepatinka, žinau, kad tai laikina, kad KARTAIS YRA GERAI KAI KO NEGAUTI. Myliu visus žmones, o ypač tuos, kurie mano, kad aš jų priešas, manęs vengia ar bando pakenkti. Visi gyvenime man bandę pakenkti ar pakenkę žmonės yra mano mokytojai, ačiū jiems, aš iš jų mokausi atskirti gėrį nuo blogio. Aš moku būti laiminga, čia mano didžiausias turtas, kurio negali iš manęs atimti nė viena politinė jėga.
  3. Psichologinis klimatas darbe priklauso nuo visų darbuotojų, jų sąmoningumo ir supratimo, kad atėjo į darbą, kuriame reikia laiką leisti ne šiaip sau, o dirbti, o jei kolegai nesiseka, reikia jam padėti ar patarti. Vadovo vaidmuo taip pat yra labai svarbus, tačiau gera atmosfera darbe – visų kolektyvo narių kūrybinis indėlis.
  4. Darbovietėje, kurioje dabar dirbu, yra šilta, draugiška ir skatinanti tobulėti aplinka. Kodėl tobulėti, todėl, kad darbuotojai atsakingai žiūri į savo užimamas pareigas, ieško naujų veiklos formų, dirba ir po darbo valandų, kad tik pavestas darbas būtų atliktas kokybiškai.
  5. Nežinau, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo vertinama mano kompetencija, todėl negaliu į šį klausimą atsakyti.
  6. Savivaldybėje išlikti ir dirbti ten, kur dirbo, na, gal žemesnėse pareigose turi tie, kurie mėgsta savo darbą ir mano, kad be jo daugiau nieko nemokės dirbti. Nebijokite, mielieji, juk tiek daug gyvenime yra dar neatidarytų durų ir neatvertų langų. Ragaukite kitą gyvenimo skonį, jo, kaip ir maiste, turi būti visokio. Tik baimė išeiti iš komforto zonos mus dažnai prikausto prie vienos vietos, o nepabandęs nežinosi. Ne amžiuje, sugebėjimuose, diplomuose ar galybėje įtakingų pažinčių, bet mūsų prote yra visa jėga ir galimybės. Jei nepasitikite savimi, perskaitykite Susan Jeffers knygą „Bijok, bet vis tiek daryk“.

Paklausė, ar nenorėtų išeiti iš darbo
Buvusi savivaldybės viešųjų ryšių specialistė

  1. Manau, kad mobingo nepatyriau, tačiau pasikeitus savivaldybės vadovams, po kurio laiko darbo vietoje tikrai teko jausti didelę įtampą, spaudimą ir su nerimu eiti į darbą.
  2. Lemiamą sprendimą išeiti iš darbo priėmiau rugsėjo mėnesį. Šiuo metu studijuoju Vytauto Didžiojo universitete, II magistrantūros kurse, tad rugsėjo mėnesį prasidėjus paskaitoms, atsiskaitymams, turėjau važiuoti į Kauną. Paprašiusi suteikti neapmokamas atostogas kelioms dienoms, jų negavau ir manęs buvo paklausta, ar nenorėčiau geriau išeiti iš darbo. Nusprendžiau, kad tobulinti kvalifikaciją man yra svarbiau. Įgijusi dvi bakalauro studijų specialybes (viena iš jų – „Viešoji komunikacija“), netrukus tikiuosi turėti ir magistrantūros studijų diplomą.
  3. Psichologinis klimatas darbo vietoje itin priklauso nuo kolegų ir, žinoma, vadovų. Svarbu, kad būtum atitinkamai įvertintas, gerbiamas kaip specialistas. Manau, kad pastabos, komentarai turėtų būti darbuotojui išsakomi asmeniškai, nes vieši žeminimai mažina savivertę ir motyvaciją dirbti.
  4. Šiuo metu nedirbu, tik studijuoju.
  5. Negaliu teigti, kad esu tobula darbuotoja, tačiau manau, kad tokių ir nėra. Klaidų pasitaikydavo, tačiau esu įgijusi atitinkamą specialybę, mėgau savo darbo specifiką, visada stengiausi kokybiškai atlikti pavestas užduotis, maksimaliai greitai ištaisyti klaidas. Norėčiau tikėti, kad iš darbo teko išeiti ne dėl to, kad esu politiškai nepatikima.

„Dzūkų žinių“ informacija

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: