Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Kiekvieną rudenį mus užklumpa daug negandų iš karto. Vien vasaros pabaiga taip sugadina nuotaiką, kad užtektų tik šios priežasties ilgai likti nepatenkintu. O pasibaigus vasarai baigiasi atostogos, mokytojams ir mokiniams reikia eiti į mokyklą, darbą pradeda Seimas ir daugelio keikiami politikai vis dažniau pradeda rodytis televizorių ekranuose bei girdėtis radijo eteryje. Gaila, kad Dievas į mūsų kraštą pasiuntė vėsų ir žvarboką rugsėjį, bet už tai spalį dovanojo beveik dvi savaites šilto oro.
Vieną rytą per miegus išgirdau į palangę barbenantį spalio lietų. Jis beldėsi ilgai ir įkyriai norėdamas, kad jį įsileisčiau vidun, bet pasielgiau nekultūringai ir toliau snaudžiau po šiltais patalais. Atsikėlęs atitraukiau užuolaidą ir pro langą išvydau ankstyvą svečią, norėjusį patekti vidun, ir dangų, aptrauktą pilkais debesimis. Pažvelgęs į termometrą, kabantį kambaryje, pralinksmėjau, nes jis rodė 21 laipsnį Celsijaus virš nulio. Rudenį visuomet laukiu, kad tik greičiau pradėtų šildymo sezoną. Tuomet į mūsų gatvės katilinę atvyks geradariai šv. kūrikai, kurie meta į krosnį malkas, ir šiluma pasiekia mūsų radiatorius, o iki tol buvę „šalci gelažys“ padvelkia malonia šiluma. Nors asmeniškai nepažįstu nei vieno mūsų gatvės kūriko, bet jie man labai patinka. Paslaptingi kūrikai, dingdami iš mūsų gatvės katilinės pavasarį, kiekvieną rudenį vėl sugrįžta. Kiekvieną spalį su jais vėl pasisveikinu uždėdamas ant šiltų radiatorių delnus.
Kaip ten bebūtų, bet būtasis dažninis ruduo atkeliavo ir į Veisiejus. O aš vyliausi, kad šiemet jis bekeliaudamas į Dzūkijos Veneciją pasiklys, ir dar ilgai džiaugsiuosi vasara… Spalio pavakarę vaikštau po parką ir gėriuosi purpuriniu saulėlydžiu ir auksiniais, variniais ir kitokių atspalvių lapais. Slampinėju pusę valandos, slampinėju valandą, o parke vis dar esu vienas. Tiesa, sustingęs rymo Liudvikas Lazaris Z., iš matymo pažįstamas vyras. Jis labai geras klausytojas. Ką jam bepasakytum, jis tylėdamas išklauso ir visai neprieštarauja. Man vienam parko net per daug, nes aš visai negodus. Jeigu ateisite ir jūs ir net atsivesite draugą (dvikojį ar keturkojį), visai nesupyksiu, gal net apsidžiaugsiu. Nusiminęs buvau per Pasienio fiestą, kai žmonių buvo be galo daug. Apskritai, iš mažo miestelio pliusų ir minusų vienas privalumas man tikrai patinka. Čia slampinėdamas beveik visus pažįsti: jeigu ne asmeniškai, tai bent iš matymo. Sutikęs pasisveikini, paklausi, kaip gyveni, išgirsti, kad gerai, ir pats tą patį atsakai. Gali sakyti, kad gyveni šiaip sau, pusė velnio, po truputį. Gali sakyti, kad gyveni blogai, bet tuomet juk turėsi paaiškinti kodėl. Galima ir net reikia pašnekėti apie orą. Žinai, o pernai tokiu metu, o jau užpernai, o prisimeni, prieš dešimt metų, o jau prieš dvidešimt…
Pradedu rašyti paskutinę pastraipą, o Veisiejuose tyliai slenka vakaras, ir lietus į langą barbena rudens bliuzą. Rankas šildau dideliu puodeliu karštos arbatos, retkarčiais jos paragaudamas. Lentynoje suieškau Bobo Dylano diską ir įdedu į muzikos grotuvą. Pasigirsta prikimęs balsas ir gitaros brazdėjimas. Arbatos šiluma lėtai sklinda po kūną.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: