Aidas Kelionis
Kasmet labai laukiu vasaros, nes tai mano mėgstamiausias metų laikas, bet šiemetinės vasaros laukiau dar labiau, nes liepos 18 dieną Estijos mieste Tartu turėjo koncertuoti metalo dievukai – amerikiečių grupė „Metallica“. Bilietą į šį šou man nupirko Lietuvos „Metallica“ klubo prezidentas Saulius, vos tik bilietai pasirodė prekyboje. Ir ne bet kokį, kur nors toli nuo scenos, o taip vadinamame „Golden circle“ („Auksiniame sektoriuje“) – prie pat scenos.
Tad prasidėjus vasarai vis skaičiavau, kiek dienų liko iki šio koncerto. Kaip žinia, laikas bėga greitai, o vasarą – dar greičiau. Taip savaitė po savaitės, diena po dienos atėjo liepos 17 diena, koncerto išvakarės. Po truputį pradėjo augti maloni įtampa, nes tik šios muzikos grupės fanas supras, ką reiškia dvi su puse valandos trunkantis „Metallica“ koncertas, o tiksliau pasakius – fantastiškas ir nepakartojamas šou. Vakare į nedidelę kuprinę susidėjau kelis reikalingus daiktus, paskambinau vairuotojui, kuris turėjo mane kitos dienos rytą nuvežti į Vilnių. Sutarėm, kad išvažiuosim po penkių dvidešimt, nes iš sutartos Vilniaus aikštelės autobusai į Tartu turėjo pajudėti lygiai aštuntą ryto.
Naktis prieš koncertą nebuvo labai rami, nes galvoje vis sukosi mintys, kad vėl pamatysiu ir išgirsiu savo dievukus, kurių muzika žaviuosi. Sunkiai užmigau, o penktą jau reikėjo keltis, tad to miego tiek ir tebuvo. Kelionė iš namų į Vilnių tetruko dvi valandas ir prabėgo labai greitai, nes smagiai šnekėjomės su vairuotoju. Pasiekę reikiamą vietą Vilniuje atsisveikinome – jis pasuko atgal, o aš patraukiau prie šalia autobusų besibūriuojančių žmonių. Grupių vadovai greitai išskirstė susirinkusiuosius po autobusus, ir kiek po aštuonių ryto pajudėjome kelionės tikslo link. Lietuvoje dar teko sustoti Ukmergėje ir Panevėžyje, kur paėmėme po kelis keleivius.
Pažiūrėjus į Europos žemėlapį, atrodo, kiek čia yra tos Lietuvos, Latvijos ir Estijos, o ir atstumai tarp jų ne patys didžiausi, bet kelionė gerokai prailgo ir atsibodo, nes norėjosi kuo greičiau atsidurti buvusiame Raadi aerouoste Tartu ir laukti koncerto. Laimė, kad važiuojant kartu su bendraminčiais yra apie ką pasišnekėti. O apie ką daugiau, jeigu ne apie „Metallica“. Be to, kelionės metu buvo organizuojami žaidimai, kurių metu buvo galima laimėti savo dievukų gitarų mediatorius ir firminį alų.
Pagaliau – mes aptvertoje aerouosto teritorijoje, o iš toli matosi didelė scena su stilizuotomis M ir A raidėmis, tarp kurių milžiniškas ekranas. Jau koncertuoja antra apšildančioji grupė, tad dar lieka laiko nusipirkti „Metallica“ marškinėlius ir ko nors užkąsti. Prie firminės grupės parduotuvėlės milžiniška spūstis, bet pasigrūdęs pusvalandį į kuprinę įsidedu marškinėlius. Sumanymo užvalgyti atsisakau, nes porcijos labai didelės, tad renkuosi „Colą“ su cukrumi ir kofeinu.
Iki koncerto pradžios likus pusvalandžiui patraukiu prie scenos ir maždaug penkiolika dvidešimt metrų nuo jos užsiimu gerą vietą. Didelėje teritorijoje milžiniška minia laukia savo dievukų. Pagaliau nuskamba melodija, po kurios prasideda koncertai. Ir štai į sceną išeina Jamesas Hetfieldas, Kirkas Hammetas, Robas Trujillo ir Larsas Ulrichas. Kaukia gitaros, trata būgnai, o įspūdingais žilais ūsais pasidabinęs Jamesas į mikrofoną su didele jėga ir įtaigumu plėšia pirmuosius dainos „Hardwired“ žodžius.
Stoviu, žiūriu, klausau, linguoju į ritmą ir negaliu patikėti savo akimis ir ausimis: metalo ir mano dievukas Jamesas visai arti manęs: matau jo kiekvieną veido bruožą, žilus ūsus ir kiekvieną jų plaukelį, mėlynas akis, maišelius po jomis. Kai jis kreipiasi į žiūrovus, bandau peršaukti šešiasdešimties tūkstančių minią ir kiek turėdamas jėgų rėkiu: „Hey, James!!!“ Didžioji „Metallica“ ketveriukė pavergia minią. Ši kartoja kiekvieną dainos žodį, gestais moja link scenos, pasineria į sapną, iš kurio, oi, kaip nesinori pabusti.