Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Merė išvyko į Pietų Afrikos Respubliką

Geriausios savivaldos pamokos – ne Afrikoje ar Amerikoje, bet pas Lietuvos profesionalus

DŽ redakcijos nuomonė
Vos pusmetį Lazdijų mere padirbusi Ausma Miškinienė jau išvyko į antrą komandiruotę tolimon šalin. Visai neseniai ji gyrėsi kelione į JAV, kur studijavo amerikiečių savivaldos paslaptis, ir socialiniuose tinkluose platino klaidingą informaciją, o dabar išvyko dar toliau – į Pietų Afrikos Respubliką, kur vyksta pasaulio savivaldos lyderių konferencija.
Galėtume tik baltai pavydėti ir džiaugtis, kad mūsų merė per pusmetį jau tapo kelionių po pasaulį savivaldos lydere, nors, tiesą sakant, Lazdijuose tos lyderystės visai nematyti.
Žinoma, gerai, kad merė įsisuko į karjeros verpetą ir stengiasi dalyvauti visur, kur tik gali, kur veža už valdiškus pinigus ir padeda pasijusti lyderiu. Tik panašu, kad visos tos politinės ekskursijos yra kaip grožio balzamas jai pačiai ir kilimėlis būsimajai karjerai.
Žinant, kiek kryžiaus kelių reikia nueiti tūlam tautiečiui, kokius kalnus anketų tenka užpildyti, užsimanius patekti į PAR, tai šiuo atveju merės pasirinkimas keliauti į šią šalį su Lietuvos savivaldybių asociacijos delegacija tikrai pragmatiškas ir žmogiškai suprantamas. Sutikit, smagu apsilankyti egzotiškoje šalyje.
Kokia nauda Lazdijų žmonėms iš tokių merės kelionių? Kuo mūsų krašto žmonėms galėtų pasitarnauti PAR įgytos žinios?
Nebent, turint galvoje PAR patirtį kovojant su apartheidu, mūsų merė Pietų Afrikos Respublikoje gal išmoks neskirstyti žmonių pagal odos spalvą ar partiškumą į saviškius ir svetimus, ką dabar labai sėkmingai darė.
Tegul tik merė nesupyksta, bet jai iki savivaldos lyderio ar bent amatininko – kaip Karbauskiui iki Lietuvos prezidento. O mokytis ir stažuotis puikiai galima ne PAR ar JAV, bet čia, Lietuvoje, kur dirba dešimtys merų, kurių pamokos dešimt kartų vertingesnės nei užsienio kongresai, iki kurių mūsų merei dar reikia paaugti.
Štai diplomatijos, pykčio valdymo ir subtilaus nardymo socialiniuose tinkluose merė puikiai galėtų išmokti iš sostinės mero, sugebėjimo suburti bendraminčių komandą ir iš griuvėsių prikelti ir į pirmąsias vietas išvesti savivaldybę derėtų pasimokyti iš Druskininkų mero.
Merės laukia ilgos ir nelengvos viešojo kalbėjimo pamokos, kurių puikiai galėtų pasisemti iš uostamiesčio mero.
Minčių dėstymas viešumoje merei – nearti dirvonai. Darbas ministerijos vyriausiąja specialiste jos kalbėseną užtvindė kanceliarinės kalbos ir iš ES institucijų atkeliavusių vertinių lavina.
Siūlyčiau prisiminti filmą „Dvylika kėdžių“. Ten buvo tokia herojė Eločka Ščiukina, kurios kalba buvo iš septyniolikos žodžių… Jeigu žmogui užtenka tokios kalbos, tai jam nereikia knygų, žodynų, mokslo – susikalbėti juk pavyksta.
Mūsų merės žodynas irgi labai ribotas. Štai žodžiai, kuriuos labai dažnai vartoja mūsų merė: įveiklinti, nepotizmas, buvęs meras, kompetencija, pažymiu, įgyvendinti, permainos.
Meno, kaip su vienais blogiausių rajono veiklos rodiklių gauti du Krivūlių apdovanojimus, galima pasimokyti iš Akmenės mero, o kaip teisinėmis priemonėmis kovoti už rajono teritorijos išsaugojimą – iš Kauno rajono mero.
Elegancijos, gerų manierų neprošal būtų pasimokyti iš Širvintų ir Birštono merių.
Jonavos meras galėtų puikiai pamokyti, jog kartais išmintingiau būti rajono meru nei ministru, jog ir savam krašte pranašu galima būti. Jei labai nori ir mokaisi.
Žinoma, naudotis socialiniais tinklais ir teisingai komunikuoti apie nuveiktus darbus niekas geriau mūsų merei nepatartų kaip tik Alytaus miesto meras. Tik reiks šiek tiek palaukti, kol jis užbaigs savo darbus su gaisro sukeltais padariniais.
Pas Kauno miesto merą, ko gero, poniai Ausmai važiuoti neverta, nes jis, kaip ir mūsų merė, nesugeba suvaldyti pykčio ir neužmiršta nuoskaudų.
Taigi, Lazdijų merei tikrai nereikia skubėti mokytis iš užsienio savivaldos, Lietuvoje pilna puikių mokytojų. Jei ji bent vieną pusdienį per savaitę padirbėtų merų-lyderių stažuotoja, rezultatas būtų akivaizdus. Ir merei, ir Lazdijams.
Jei perskaičiusi šią redakcijos nuomonę merė supyks ir norės keršto, tada ši apžvalga nieko verta.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: