DŽ redakcijos nuomonė
Aukščiausia žiniasklaidos kontrolės institucija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, paskelbė savo verdiktą – savaitraštis „Dzūkų žinios“, publikuodamas straipsnius apie Lazdijų ligoninės direktorių Vitą Šimkonį, nepažeidė Visuomenės informavimo įstatymo. Kitaip tariant, savaitraštis, pateikdamas faktus ir prielaidas apie ligoninės direktoriaus veiklą, nerašė netiesos ir nepažeidė V. Šimkonio garbės ir orumo.
Žurnalistų etikos inspektorius pastebėjo, jog „Dzūkų žinios“, pateikdamos dokumentus apie V. Šimkonį, įrodė, jog tai, ką apie jį rašė „Dzūkų žiniose“, buvo pagrįsta faktine medžiaga.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba – paskutinė instancija, į kurią kreipėsi ligoninės vadovas, bandydamas išskalbti savo mundurą.
Prieš tai V. Šimkonis buvo parašęs skundą prokuratūrai, reikalaudamas nubausti „Dzūkų žinias“ už tariamą jo garbės ir orumo įžeidimą. Teisėsaugos darbuotojai buvo priversti gaišti laiką ir rengti apklausas, rašyti krūvas dokumentų, nors rezultatas buvo akivaizdus – V. Šimkonio svajonė neišsipildė, teisėsauga atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl įsižeidusio ligoninės vadovo.
Įstaigos, kurios sulaukdavo įsižeidusio direktoriaus skundų, vieningai atsakydavo – V. Šimkonis yra viešas asmuo, todėl garbės ir orumo kriterijai jo atžvilgiu yra kitokie nei eilinio piliečio.
„Dzūkų žinios“ aštuonis mėnesius sekė situaciją Lazdijų ligoninėje ir analizavo V. Šimkonio veiklą. Savaitraštis neturėjo nieko prieš V. Šimkonį kaip žmogų, tačiau kritiškai analizavo jo kaip ypač socialiai jautrios įstaigos vadovo veiklą, kuri kėlė grėsmę Lazdijų ligoninės likimui ir visų Lazdijų rajono gyventojų sveikatai.
V. Šimkonio problemos prasidėjo daug anksčiau, nei apie tai ėmė rašyti rajono spauda. Jis ne kartą buvo pastebėtas neblaivus darbe, tai konstatavo ir savivaldybės sudaryta komisija. Ligoninės veiklos rezultatai irgi neblizgėjo. Kai Aurelijus Veryga paskelbė apie rajoninių ligoninių reorganizaciją – silpnai dirbančias ligonines prijungti prie didesniųjų, tada iškilo reali grėsmė Lazdijų ligoninei būti prijungtai prie Alytaus ligoninės.
Tokiu kritiniu metu Lazdijų ligoninei reikėjo iš esmės keisti vadybos principus ir ginti savo savarankiškumą. Akivaizdu, jog ir dėl asmeninių savybių, ir tam tikrų žmogiškų silpnybių V. Šimkonis proveržio padaryti negalėjo. Akivaizdžiai reikėjo visomis prasmėmis stipresnio vadovo.
Artėjo savivaldos rinkimai, tada V. Šimkonis tapo politikų žaidimo įrankiu. Tuometinė valdžia jį kritikavo, o opozicija su konservatoriais priešakyje gynė. Būkim biedni, bet teisingi – konservatoriai jį gynė ne dėl to, jog pasitikėjo jo kaip vadovo kompetencija, bet dėl to, kad V. Šimkonį kritikavo politiniai oponentai. Tai labai pavojinga praktika, kai vadovauti nesugebantis žmogus aklai ginamas, negalvojant apie jo vadovavimo keliamą žalą rajono gyventojų sveikatai. Pripažinkime, konservatorių poza V. Šimkonio atžvilgiu buvo egoistinė.
V. Šimkoniui septynis mėnesius sergant (iki šiol lieka mįslė, kaip taip ilgai galėjo tęstis nedarbingumas), viešumon pradėjo lįsti įvairiausi ligoninės vadovo griekai, o laikinasis ligoninės vadovas po truputį bandė traukti ligoninę iš duobės. Į Lazdijus buvo pakviesti dirbti aukščiausio lygio gydytojai iš Vilniaus, Kauno, kitų didelių ligoninių, net garsus profesorius. Rajono žmonės pajuto prasidėjusį ligoninės atsigavimą.
Tačiau į valdžią atėjus V. Šimkonio globėjams, direktorius greitai pasveiko ir sugrįžo į vadovo kėdę.
Savivaldybės ir ligoninės koridoriuose buvo kalbama, kad naujoji valdžia turėjo abejonių dėl V. Šimkonio, tačiau juk neatleisi žmogaus, kurį taip engė nedorėlis Artūras. Ir vėl politika, ir vėl provincinės ambicijos paėmė viršų. Taip pat buvo liežuvaujama, kad naujosios valdžios pageidavimu, V. Šimkonis turi išsklaidyti abejones dėl savo profesinio chalato švaros ir priversti jį kritikavusią žiniasklaidą viešai paneigti apie (ne) gerbiamą direktorių parašytas tiesas. Viešai išskalbęs savo chalatą, V. Šimkonis galėjo tikėtis atlaidų.
Chalato nepavyko išskalbti, bet gal rajono valdžiai jis tinka ir toks? Įdomu, ką apie tai galvoja Lazdijų rajono gyventojai?
Siūlome „Dzūkų žinių“ skaitytojams testą:
• Ar normalu, kad ligoninės vadovas ne vieną kartą pastebimas darbe neblaivus?
• Ar normalu, kad direktoriaus vadovaujama ligoninė pagal finansinius rezultatus užėmė priešpaskutinę vietą Lietuvoje?
• Ar normalu, kad ligoninės vadovas skirsto priedus savo žmonai ir tai konstatuoja Vyriausioji tarnybinės etikos komisija?
• Ar normalu, kai auditas konstatuoja, jog ydinga ligoninės vadyba stumia ligoninę į reorganizaciją?
• Ar normalu, kad ligoninės vadovas nori uždaryti Vaikų ligų poskyrį?
• Ar normalu, kai ligoninės direktorius bando apgauti teismą pasirašydamas įgaliojimą, neturėdamas tam teisės?
• Ar normalu, kad iki šiol nėra patvirtinta ligoninės darbuotojų darbo apmokėjimo tvarka?
• Ar normalu, kai ligoninės vadovas, pažeisdamas įstatymus (tai konstatuoja teismas), savo nuožiūra atleidinėja darbuotojus?
• Ar normalu, kai ligoninei iš savo vargano biudžeto tenka sumokėti dešimttūkstantines kompensacijas direktoriaus neteisėtai atleistiems darbuotojams?
• Ar normalu, kai ligoninės vadovas advokatams ir teisininkams iš ligoninės biudžeto išleidžia solidžias pinigų sumas?
Jei Jūs teigiamai atsakėte į visus 10 testo klausimų, tai reiškia, kad V. Šimkonis yra geriausias ligoninės vadovas Lietuvoje. Ir daugiau nėra apie ką diskutuoti. Tačiau jei pasirinkote ne visus atsakymus „taip“, tada skaitykite „Dzūkų žinias“. Mes neleisime patogiai gyventi nei valdžiai, nei įstaigų vadovams, nuo kurių sąžinės ir padorumo priklauso lazdijiečių gerovė.
REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /