Dzūkų žinios

Parodė tai, ko buvome nematę

Dalintis:

Dineta Babarskienė

Pirmąkart Lazdijuose nuvilniję Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos organizuotos aklųjų ir silpnaregių dienos „Susitikimai“ Lazdijuose sulaukė didžiulio susidomėjimo. Jose dalyvavo ne tik vyresnieji, džiugu, jog sulaukta gausaus būrio jaunimo. Įdomu tai, kad pakalbinti jaunuoliai sakė sužinoję tiek daug įdomių dalykų, apie kuriuos anksčiau nė nebuvo girdėję. Šio projekto koordinatorė Marina Dynda džiaugėsi, jog Lazdijų krašto žmonės juos šiltai sutiko.
O renginių buvo daug ir įdomių.

Taktilinių knygų parodos pristatyme kone pusantro šimto vaikų
LAB taktilinių knygų paroda „Svajojantys pirštai“ pristatyta ir vaikams, ir suaugusiems Lazdijų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Ji veiks iki gruodžio 23 dienos. Tad paimti į rankas megztas, veltas, siūtas, pieštas, skleidžiančias kvapą knygas dar galite užsukę į biblioteką. Tokių knygų, tiesą sakant, dar neteko vartyti. Galima pamėginti užsimerkus net „paskaityti“ pirštais. Ir patikėkite, tai ne taip paprasta. O Brailio raštą dargi reikia išmokti! Kone pusantro šimto vaikų panoro pamatyti, paliesti kiek kitokias knygas, nei jie įpratę. Tokio susidomėjimo nesitikėjo nė patys organizatoriai. „Mūsų rajone silpnaregiai skaito daugiausia garsines knygas“, – teigia LASS Lazdijų skyriaus pirmininkė Onutė Jasinskienė.
Brailio rašto pamokos, kuriose žurnalo „Mūsų žodis“ vyr. redaktorius Vytautas Gendvilas supažindino moksleivius su Brailio rašto istorija, pamokė rašyti Brailio raštu, o LASS respublikinio centro elektroninės aplinkos prieinamumo specialistas Justinas Kilčiauskas supažindino vaikus su neregių galimybėmis naudotis informacinėmis technologijomis. Gimnazistams buvo įdomu pasimokyti rašyti, kaip dar niekad neteko. O Justino pavyzdys įkvepia dideliems darbams. „Reikia pačiam norėti ir viskas išeis“, – pataria jis. Šiandien jo darbas vertinamas net užsienyje. Jis – puikus informacinių technologijų specialistas nepaisant negalios.

Kišenės pilnos techninių priemonių
Įdomus buvęs ir seminaras rajono socialiniams ir lankomosios priežiūros specialistams „Neregys šalia mūsų“ Lazdijų socialinių paslaugų centre. Klausytasi Sutrikusios regos vaikų konsultavimo skyriaus tiflopedagogės Jūratės Jakštienės paskaitos. Užrištomis akimis ne kiekvienas tiksliai įvardijome daiktus – paprastus, kone kasdienius. O juk neregys tai geba, mums sunkoka. „Tačiau visada reikia kalbėtis, daug kalbėti. Juk kartais taip nutinka: neregys nemato, matantis nekalba. Tai kaip bendrausite?“ – šypsodamasi klausė lektorė.
Kitas lektorius, Vytautas Gendvilas, paskaitoje iškraustė visas savo kišenes, kurios prikištos įvairių silpnaregiams reikalingų daiktų, taip dalyvius supažindino su techninės pagalbos priemonėmis.

Savanoriai dalyvavo spektaklyje
Šias ypatingas dienas mūsų rajone vainikavo „Pojūčių teatro“ spektaklis „Akmuo. Vanduo. Geluonis.“ (režisierė Karolina Žernytė) Lazdijų policijos komisariato salėje. Kas buvo, pasakojo, jog patyrė neišdildomų įspūdžių ir kūrybinėse dirbtuvėse Lazdijų kultūros centre kartu su šios trupės aktoriais. „Vaikai ragavę teatrinio meno ir tai iškart jautėsi. Jie visai kitaip reagavo, jiems tiesiog sekėsi dalyvauti savotiškame žaidime“, – įspūdžiais dalijosi LASS Lazdijų skyriaus pirmininkė Onutė Jasinskienė. O ir spektaklyje dalyvavo ne tik aktoriai, su jais kartu pilnateisiais spektaklio dalyviais tapo ir savanoriai iš žiūrovų tarpo. Spektaklio metu norintys turėjo galimybę ne tik stebėti spektaklį, bet ir sudalyvauti jame užrištomis akimis bei visais pojūčiais, išskyrus regą, pasinerti į lietuvių mitologiją. Savanoriai užrištomis akimis turėjo visiškai pasitikėti juos lydinčiais aktoriais. Jie gyveno garsų pasaulyje užrištomis akimis, visiškoje tamsoje galėjo klausytis, liesti ir taip įsikūnyti į žmogų, kurio tokia būsena nuolatinė. Vieniems savanoriams buvo drąsu, kitiems – ne. Vieni aktyviai dalyvavo žaidime, kitiems buvo baugoka. Net ir mes, žiūrovai, gavome „darbų“. Garsai keliami, atrodytų, paprastomis priemonėmis. Tiems, kas mato, atrodo viskas paprasta, tų, kas orientavosi tik iš garsų, prilietimų, pojūčiai visai kitokie. Spektaklis sukėlė įvairių reakcijų, žiūrovų nuomonė taip pat įvairi, skirtinga. Vieniems tai atradimas, kitiems be galo patiko, buvo ir tokių, kurie nieko nesuprato. Svarbiausia, kad nebuvo abejingų. Vienaip ar kitaip įsijautėme į tamsos pasaulį, kita vertus, supratome, pagaliau įsiklausėme, išgirdome, pajutome, jog aplink mus be galo daug garsų, įvairių pojūčių.
Kartais reikia tiek nedaug, kad geriau suprastume šalia esantį. O sutikę žmogų su balta lazdele, prisiminsime „Susitikimus“. Žinosime, jog ši lazdelė nepaprasta, nors ne Kalėdų Senelio, bet stebuklinga. Ji rodo kelią neregiui. Jų akimis, pasirodo, galime būti kiekvienas ištiesdamas pagalbos ranką, o gal įgarsindamas knygą ar tiesiog pabendraudamas, smagiai, draugiškai kaip su draugu, su seniai nematytu bičiuliu. Šios dienos, šie susitikimai parodė, jog mes vieni kitiems labai reikalingi.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: