Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra Žmonės

Romane užkoduotas gyvenimas

Emilijos Lukšytės-Krušinienės (centre) romano „Spygliuotu keliu“ pristatymas Lazdijų viešojoje bibliotekoje.

Dineta Babarskienė

Po Emilijos Lukšytės-Krušinienės romano „Spygliuotu keliu“ pristatymo Lazdijų viešojoje bibliotekoje nesusilaikiau nepaskambinusi autorei. Norėjosi dar pasikalbėti, pratęsti tą jaukų, betarpišką bendravimą. Knyga jau pasiekė Lazdijus ir, kur benuvyktų ponia Emilija, visur ją ir jos knygą lydi ištikimieji klubo skaitovai, muzikantai, plunksnos bičiuliai – tėkmiečiai. Pašnibždėsiu: naujojo romano pabaiga gera kaip pasakoj. O gal dar bus? Tęsinys? „Rimtai dar negalvojau. Galbūt. Tvirtai pasakyti negaliu nei taip, nei ne“, – ramiu balsu susimąsčiusi svarsto poetė, rašytoja, Alytaus apskrities literatų klubo pirmininkė Emilija Lukšytė-Krušinienė.

Pirmoji romaną perskaitė buvusi mokinė
Romanas „Spygliuotu keliu“ – kelių kartų Grikienių šeimos istorija, prasidėjusi nepriklausomoje Lietuvoje, pergyvenusi pasaulinius karus, tremtį, partizanines kovas, kolektyvizaciją ir sulaukusi Tautos atgimimo. Gyvybingas pasakojimas, turtinga meninė išraiška tikrai įtrauks skaitytoją į romano veiksmą. Šį romaną pirmoji perskaitė buvusi autorės mokinė, dabar lietuvių kalbos mokytoja. „Parašiusi būtinai parodykite. Kito žmogaus žvilgsnis visada labai reikalingas. Išleisti savo kūrybą nereikėtų skubėti, dažnai į naudą ilgiau padirbėti, pagludinti tekstus. Paprašyta ir aš visada patariu, parašau kokią pastabėlę, į ausį asmeniškai pašnabždu, kas taisytina, subtiliai, neįžeisdama žmogaus“, – sako ponia Emilija.

Vidinis balsas ragino: rašyk!
Jūsų romano jau vien pavadinimas dramatiškas? „Juk mūsų tautos kelias ne rūtom klotas, spygliais barstytas“, – tarsteli rašytoja. O ir rašant gimė visai naujų epizodų nei buvo sumanyta pradžioje, tad tekę „pastumdyti tekstus“. „Aš ir į savo kūrybą žvelgiu kritiškai. Galvoju, kad ir mano išleistame romane kai kur buvo galima geriau, meniškiau parašyti“, – prisipažįsta moteris. Ponia Emilija sakosi rašiusi romaną kokį pusmetį. „Norėjosi parašyti, nežinia, kiek to kelio mums kiekvienam dar skirta“, – prasitaria ji. O kaipgi kilo idėja parašyti romaną? „Nespontaniškai… Aš juk jau vyresnio amžiaus žmogus, tad esu mačiusi savo akimis pokarį, partizaninį judėjimą, teko palikti tėviškę, kad išvengtume trėmimo – visos šios mintys, sugrįžtantys vaizdai ragino išsisakyti, papasakoti. Vidinis balsas vis tikino: reikia, reikia. Ypač norėtųsi, kad paskaitytų jaunimas“, – apie savo sumanymą rašyti pirmąjį romaną pasakoja ponia Emilija. „Romanas – pirmas, prozą ir anksčiau rašiau“, – dar patikslina. Moters kūrybos kraitėje – 4 poezijos knygos, jau dabar 5 prozos. Romanas – devintoji knyga. Dabar ponia Emilija sakosi nori rašyti daugiau prozos, ne poezijos. Tai daryti pataria ir literatūros žinovai teigdami, jog jos geras stilius, tekstai lengvai skaitomi, o ir pačiai Emilijai sakiniai lyg savaime dėliojasi. Tačiau ne kasdien ji prisėdanti rašyti, bet per savaitę kartą, pora tai jau tikrai.

Jos laikas teka „Tėkmei“
Nors senjorė, tačiau laiko neturi daug. Dabar jos visas laikas teka „Tėkmei“. „Daug laiko skiriu organizaciniams reikalams, reikia organizuoti klubo renginius, knygų pristatymus. Dabar tėkmiečių laukia Advento vakaras“, – sako rašytoja. Juk, žinia, jog ši, rodos, tokia trapi moteris vadovauja visiems Alytaus apskrities rašantiems, kuriantiems žmonėms. Ji ne tik Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė, kaip pati priduria, dar ir Lietuvos mokytojų „Spindulio“ draugijos veikloje dalyvauja, taip pat Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos veikloje. „Man įdomu, norisi žinoti ir kitų kūrybą, ne tik savo krašto“, – patikina ji. O man beklausant, taip ir norėjosi paklausti, kada gi ponia Emilija vis tik pailsi? „Laiko sau daug neturiu, tuo pasipuikuoti tikrai negaliu, bet kai atrandu, tuomet skiriu savo kultūriniam gyvenimui: skaitau tai, ką mėgstu, lankausi spektakliuose“, – prasitaria rašytoja. Dargi patyliukais, kukliai ponia Emilija prisipažįsta, jog dainuoja Punios etnografiniame ansamblyje. „Esu Dzūkijos marti“, – vėl nustebina Emilija Lukšytė-Krušinienė. Pasirodo, jos vyras iš Buniškių. Pati – iš Sūduvos, Jurgežerių kaimo, Kalvarijos rajono, Marijampolės apskrities. Ponia Emilija – miela, inteligentiška moteris. Nenuostabu, kad labiau pasidomėjusi jos biografijos vingiais, sužinojau, jog ji – lietuvių kalbos mokytoja. „Dabar jau nebedirbu, tačiau širdyje esu pedagogė“, – patikina pašnekovė.

Kuriančių lazdijiečių klubo veikloje mažoka
Ir nors literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė Emilija Krušinienė kol kas į energingąjį Alytaus merą Nerijų Cesiulį nesikreipė, progos neturėjusi, bet ateityje tikisi, kad sulauks jo teigiamo dėmesio kuriantiems žmonėms. „Jis man atrodo stropus, dėmesingas žmogus. Daug dirbo gaisro metu. Manau, ir mūsų paprašytas neatsakys“, – viliasi klubo pirmininkė. Ir garsios rašytojos Irenos Buivydaitės iš Alytaus romanus ji skaito, su klubo nariais lankosi knygų pristatymuose. „Lengvas stilius, gera skaityti. Man patinka“, – patikina ponia Emilija. Anot pirmininkės, jie turi daug draugų, daug keliauja, su daug kuo bendrauja ir bendradarbiauja. „Bendradarbiaujame su Punsko krašto kūrėjais, turime bičiulių Seinuose, Suvalkuose. Buvome jau nuvykę į Baltarusiją, į Gardiną. Ten užmezgėme ryšius. Tikimės, jog bendrausime“, – papasakoja ji. Literatų klubas atviras visiems kuriantiems. „Kviečiu, ypač jaunus žmones, rodyti savo kūrybą, neslėpti, jungtis į klubo veiklą. Juk „Tėkmėje“ susibūrę įvairaus amžiaus, išsilavinimo, profesijų žmonės. Ne tik kuriantys senjorai čia, bet ir dirbantys žmonės. Labai laukiame jaunų veidų“, – kvietė vadovė jungtis į Alytaus apskrities literatų klubą „Tėkmė“. Ponia Emilija sako, jog „Tėkmės“ veikloje lazdijiečių mažoka, norėtųsi daugiau kuriančių šio krašto žmonių matyti savo gretose. „Kitais metais leisime almanachą, tad čia rasite ir lazdijiečių kūrybos“, – sako literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė Emilija Krušinienė pavardindama ir mūsų rajono tėkmiečius: Zuzaną Urbonaitę, Visvaldą Masėną, Aldoną Surdokienę, Marijoną Pečiukonienę. Duoda patarimų ponia Emilija ir skaitytojams. „Savo krašto, Dzūkijos, kūrėjus turi žinoti kiekvienas“, – teigia ji.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: