Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

Šilko dovana Būdviečio kaimo bendruomenės žmonėms

Dineta Babarskienė

Tapyba ant plonyčio, švytinčio, natūralaus audinio pilna paslapčių, kaip ir pati šilko istorija, apipinta pasakojimais ir legendomis… Tapyba ant šilko net skamba paslaptingai. Iš pradžių baugoka, nes nežinai, kaip ir ką reiks daryti. Tačiau viską į vietas sudėliojo mokytoja Eglė Smirnovienė. „Niekada netapėte ant šilko? Nebijokite“, – ir klausė, ir drąsino Eglė. Ji tvirtai pažadėjo, kad kiekvienas galės pasidžiaugti savo nutapytu paveikslėliu. Ir buvo teisi. Netrukus įsitikinome, jog tapyba ant šilko yra atpalaiduojantis, ypatingų įgūdžių nereikalaujantis, kūrybingas užsiėmimas.
Susirinkusieji galėjo viską išbandyti praktiškai: margindami audinį, tapydami ant šilko. Svarbiausia – gera nuotaika. O ji tikrai buvo puiki, mat Būdviečio bibliotekos bibliotekininkė Renata Kundrotaitė nustebino: buvo prikepusi imbierinių sausainių, kuriuos beliko tik nudažyti ir… suvalgyti. Ir dar kalėdinių atvirukų pasigaminome. Bet visa tai atokvėpio valandėlėmis. Svarbiausias užsiėmimas – tapyba ant šilko.
Šiugždantis natūralus šilkas nuo neatmenamų laikų buvo labai vertinama ir brangi medžiaga. Pirmieji šilko gaminimo paslaptį atskleidė senovės kinai, saugoję ją ištisus tūkstantmečius. Legendos byloja, kad šio magiško audinio kultūra buvo atrasta V tūkstantmetyje prieš Kristų prie Geltonosios upės krantų.
Pasirodo, šilkas – puiki medžiaga meniniams gebėjimams atskleisti. „Piešimas ant šilko yra didelis malonumas ir nelengvas darbas, tačiau procesas įtraukia ir veikia tarsi meditacija, kartu leidžia išreikšti kūrybinius sugebėjimus, nuotaiką ir emocijas“, – sakė mokytoja Eglė. Šilko dažai liejosi, tačiau, kaip ir kiekviename darbe, taip ir bandant tapyti ant šilko, reikia įgūdžių, įpratimo. Spalvos liejosi, tačiau pirmą kartą bandant sunku įsivaizduoti, kaip tarpusavyje derės spalvos, kaip atrodys galutinis rezultatas. Prireikė pagalbos. Ne iš karto supratome, kodėl pirmiausia reikia apvedžioti savo pasirinktus piešinėlius – padaryti kontūrus. Vėliau tai buvo savotiški rėmai, neleidžiantys išsilieti spalvoms. Anot mokytojos Eglės, tapybos ant šilko galimybės gana plačios: dažus galima lieti kaip piešiant akvarele arba leisti spalvai laisvai sklisti audinyje, taip pat galima valdyti liejimosi procesą bei stabdyti sklindančius dažus su specialiais kontūrais. Tad darbai vyko… Tapydamos ant šilko moterys pailsėjo nuo per dieną susikaupusių rūpesčių, atsipalaidavo ir padedamos mokytojos pasinėrė į kūrybos ir spalvų pasaulį. „Puikios emocijos, nuoširdus bendravimas ir daug mažų atradimų“, – džiaugėsi ir Būdviečio bibliotekos bibliotekininkė Renata, taip pat išbandžiusi šį meną, maloniai visus priėmusi šiltoje, jaukioje bibliotekoje. Švelnus šilko plazdenimas, lengvi teptuko mostai, žaisminga spalvų mozaika – visa tai Būdviečio bibliotekoje… Būdviečio kaimo bendruomenės pirmininkė Asta Jankauskienė dėkinga mokytojai Eglei Smirnovienei ir, žinoma, Būdviečio bibliotekos bibliotekininkei Renatai Kundrotaitei. „Buvo labai įdomu išbandyti neįprastą piešimą – tapybą ant šilko“, – sakė bendruomenės pirmininkė Asta jau nė kiek neabejodama, kad tikrai vertėjo bendruomenės žmonėms patirti tą pirmo karto jausmą, įspūdį tapant ant šilko. Tad renginio dalyvės įgyvendino savo šilkinę svajonę – pabandė tapyti ant šilko. O koks džiaugsmas išvydus galutinį savo triūso rezultatą! Ar gali kas būti geriau šiame amžinai skubančiame pasaulyje? Nupiešti darbeliai dar neiškeliavo į juos piešusiųjų namus. Bus rengiamos parodos Rudaminoje, Vidzgailuose.

%d bloggers like this: