Dineta Babarskienė
„Šventoji Agota yra kankinė, mergelė, kuri buvo pasišventusi Kristui ir norėjo išlikti skaisti, savo gyvenimą atiduoti tik jam. Už tai ji buvo nukankinta, išniekinta ir sudeginta. Dėl to, kad buvo sudeginta ant laužo, ji laikoma sergėtoja nuo gaisrų. Tad šv. Agotos dieną šventinama duona ir vanduo kaip priemonės nuo gaisrų šaukiantis šventosios užtarimo“, – sako Šeštokų ir Krosnos parapijų klebonas Eugenijus Naujalis. „Ėjome į bažnyčią duonukės šventinti, sakydavo, šventinta duonukė apsaugos nuo gaisrų. Atsitikus baisiai nelaimei, kilus gaisrui, reikia atlaužti ir įmesti ugnin šventintos duonos, tai gaisras nustos plisti, ugnis plieks tik viršun“, – sako rudaminietė Janina U.
Daugelyje ir mūsų krašto bažnyčių buvo minima šv. Agotos diena, tądien šventinta duona, mat tikima, kad ji padės apsisaugoti nuo gaisrų ir kitokių nelaimių.
O kada gi lietuviai pradėjo valgyti duoną? Šaltiniai skelbia, kad mūsų kraštuose duona buvo kepama nuo pirmųjų amžių po Kristaus. Netrukus 83 metų sukaktį švęsianti Rudaminos gyventoja Janina U. pasakoja, kad jos vaikystės namuose duona buvo pagrindinis maistas, laikomas šventu. Duona kaip šventas maistas minima ir tikinčiųjų pasaulyje. Esą Jėzus keliais duonos papločiais pamaitino tūkstančius. „Atsimenu, kaip mama užmaišydavo duoną duonkubily, apraugdavo, paraugydavo, minkydavo, pildavo miltų, laukdavo, kol iškils, ir kepdavo“, – pasakoja senolė. Anot jos, ant pirmo kepalo visada kryžiuką padarydavo. „Ir šventabandės nepamiršdavo į krosnį įšauti. Kol duona kepdavo, šventabandė – iš tos pačios tešlos padarytas plonas blynas – daug greičiau iškepdavo. Vaikai, o ir suaugusieji valgydavome jį pirmiausia, nelaukdami, kol iškeps duonos kepalėliai“, – pasakoja Janina. Pasak senolės, anksčiau duonukę gerbė. „O kaip negerbs, kai jos nebuvo“, – porina senolė. Ji mena, kaip mama duoną iš krosnies ištraukdavo, tai jie, vaikai, „dalėkdami kraštukų kokį nuslauždavo“. „Mes biednai gyvenome, tai į duonukės tešlų mama dėdavo cukrinių burokų ir bulvių virtų, kad tik daugiau duonukės iškeptų“, – mena senolė pridurdama, kad visi valgyti norėjo – keturi vaikai šeimoje augo, „biednysta buvo“. Paskui jau duoną kepė ir pati Janina. „Penkios moterys, kepėjos, naminę duoną kepdavome kolūkio kepykloje, čia, Rudaminoje. Iš pradžių krosnyje, kurią pačios ir išsikūrendavome, paskui jau modernioje – elektrinėje“, – sako ji. Dabar žmonės gali nusipirkti įvairiausios duonos – pasirinkimas didelis. „Dabar visokios „pylna““, – tarsteli ji. Janinai skaniausia duona buvo naminė, dabar ji visad perka „Namiškių“ duonukę. „Ši man skaniausia. Kita tai toks raugas ar labai saldi, „Namiškių“ pati ta“, – tikina ji. Anksčiau duoną kiekvienuose namuose kepdavo. „Darbo daug, bet be darbo nieko nėr“, – sako senolė. Anot jos, dažniausiai duoną kepdavo ant kopūstų lakštų, žiemai jų pasidžiaudavo „ant aukšto“, kepdavo ir ant ajerų – „lakonių“ nebuvo. „Mes netoli durpyno gyvenome, tai ajerų parsinešdavome. Ant ližės paskleidi ajerus, dedi duonukės kepalą ir pečiun, paskui tie ajerai nusilupa, bet užtat kap kvepia“, – porina senolė. Tačiau ir ji prisimena laikus, kai duona pigi buvo, tai duonos kepaliukais ir kiaules, ir galvijus žmonės šėrę. „O seniau, kai aš maža buvau, duonos trupiniui nukritus, reikdavo jį pakelti, pabučiuoti ir suvalgyti“, – pasakoja senolė tikindama, jog per ilgą savo gyvenimą visko regėjo. Ji ir Vokietijoje 1957 metais, kai jos vyras ten dirbęs, duoną krosnyje kepdavo, kad valgyti ką turėtų.
Tad duona senovėje buvo garbinama kiekvieną dieną, ne tik minint šv. Agotą.