Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Mokiausi gal antrus ar trečius metus savo gimtojo miestelio vidurinėje mokykloje, kai pirmo aukšto koridoriaus skelbimų lentoje perskaičiau skelbimą, kad visi norintys kviečiami ateiti į buriamo mokyklos pučiamųjų orkestro repeticiją. Kadangi mano šviesaus atminimo tėtis buvo muzikantas ir grojo net keliais instrumentais, tai ir aš turbūt nelabai turėjau kito pasirinkimo kaip nueiti į pučiamųjų orkestro pirmąją repeticiją.
Pirmoji repeticija turėjo vykti muzikos kabinete, nes netoli jo buvo sandėlys skardinėmis durimis, prikrautas įvairių muzikos instrumentų. Mokinių į pirmąją repeticiją susirinko nelabai daug, bet beveik visi susirinkusieji, su menkomis išimtimis, tapo pastoviais mokyklos pučiamųjų orkestro nariais. Iš pradžių laukė pati sunkiausia ir nemaloniausia dalis. Mokyklos pučiamųjų orkestrui vadovaujantis mokyklos inspektorius, kuris pats grojo miestelio pučiamųjų orkestre, kantriai ir neskubėdamas visus norinčius mokė grojimo pagrindų. Kai šiek tiek pramokome groti ir šis tas doro pavykdavo, į repeticijas rinkdavomės jau žymiai noriau, nes pradėjome akivaizdžiai matyti savo ilgo, kruopštaus ir neretai varginančio darbo rezultatus.
Pirmas mano instrumentas, kuriuo grojau, buvo altas, švelniai visų muzikantų vadinamas altuku. Kiek pramokus groti, suvaldyti jį nebuvo labai sunki užduotis. Grojant altuku paprastai tekdavo po didelio, sunkaus ir solidaus boso garso: tam, altuku laibai pritariant: tam, tam. Tad kai šiuo instrumentu grojau laisvai, orkestro vadovas pasiūlė imtis rimtesnio iššūkio: mokytis groti antruoju, o po to pirmuoju kornetu. Šie instrumentai jau atlikdavo vieną svarbiausių užduočių pučiamųjų orkestre. Pavykus įvaldyti grojimą antruoju kornetu, teko imtis grojimo pirmuoju. Tad abu su mokyklos pučiamųjų orkestro vadovu grojome pirmaisiais kornetais. Tad ansamblį galiausiai sudarė keli pirmieji ir antrieji kornetai, baritonas, tenoras, altukai, bosas ir būgnas.
Repetuodami išmokome kelis kūrinius. Jų melodijos ir prabėgus daugiau kaip trisdešimt penkeriems metams dar skamba mano galvoje ir galiu jas prisiminti prikeltas vidury nakties. Mūsų repertuarą sudarė: „Liaudiškas valsas“, „Linksmuolė polka“, „Maršas kursantas“, „13-as maršas“. Tai buvo mūsų pagrindiniai kūriniai, kuriuos atlikdavome įvairių mokyklos švenčių metu. Atestatų įteikimo metu daug kartų tekdavo atlikti „Tušą“. Išmokome ir pučiamųjų orkestrui pritaikytą tuo metu itin populiarią estradinę dainą „Barabanščik“, kurios pavadinimą mūsų vadovas į lietuvių kalbą išvertė „Šokis ant būgno“. Ją grojant vis įsivaizduodavau, kaip ant būgno užlipęs mūsų orkestro būgnininkas įnirtingai trypia. Visai neprastai pramokus groti mokyklos pučiamųjų orkestro repeticijos tapo mielu užsiėmimu, o koncertuose būdavome pamaloninami gausiais plojimais. Patys geriausi mokyklos pučiamųjų orkestro muzikantai kartais būdavo pakviečiami parepetuoti kartu su miestelio pučiamųjų orkestru ar net pagroti kartu su juo kokioje nors šventėje.
Buvome padūkę paaugliai, tad repeticijų metu mėgdavome pasiautėti ir pasilinksminti. Bosas begrodamas savo partiją vietoj įprasto garso sukriuksėdavo, ir iš šio didelio instrumento pasklisdavo nemenkam bekonui būdingas garsas. Dažnai taip juokdavomės, kad net nustodavome groti. Orkestro vadovui kokiu nors reikalu išėjus iš klasės, kuris nors iš mūsų ištardavo žodį „džiazas“, ir tuomet visi puldavome kiek pajėgdami pūsti savo instrumentus norėdami iš jų išgauti kuo didesnį garsą, o būgnininkas taip trankydavo būgną ir lėkštes, kad, atrodydavo, mokykloje dudena smagi pavasario perkūnija. Šį siautulį nutraukdavo į klasę įbėgęs rankomis mosuojantis ir visas išraudęs pučiamųjų orkestro vadovas. Jis mums ilgai aiškindavo, kad taip elgiantis kenčia mūsų instrumentų garsas. Bet tik jam išėjus iš klasės vėl visi užguldavome savo triūbas ir pūsdavome, kiek pajėgiame. Pūsdavome ir negalėdavome sustoti.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: