Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra Žmonės

„Dzūkų žinių“ skaitytojai sulauks unikalios dovanos

Sigitas Birgelis, punskas.pl vyr. redaktorius.

Šiemet „Dzūkų žinių“ skaitytojų laukia malonios akimirkos skaitant šį savaitraštį, nes Jums bus pristatytas unikalus žurnalistinis ir pažintinis projektas „Lietuviškos tapatybės išsaugojimas Lenkijos paribio kaimuose“, kurį palaiko Lietuvos spaudos rėmimo fondas.
Šį projektą beveik metus „Dzūkų žinios“ vykdys kartu su Punske veikiančiu naujienų portalu punskas.pl. Savaitraščio puslapiuose supažindinsime Jus su įvairiuose Lenkijos paribio kaimuose gyvenančiomis lietuvių bendruomenėmis, jų išsaugotomis tradicijomis ir šiandienos gyvenimu.
Apie būsimą projektą ir lietuvybės situaciją Lenkijos paribio kaimuose kalbamės su šio projekto bendraautoriumi, portalo punskas.pl redaktoriumi Sigitu Birgeliu.

– „Dzūkų žinios“ kartu su Jūsų vadovaujamu portalu punskas.pl pradeda projektą „Lietuviškos tapatybės išsaugojimas Lenkijos paribio kaimuose“. Kaip Jums atrodo, kuo šis projektas įdomus ir naudingas Lietuvos auditorijai ir Lenkijoje gyvenantiems lietuviams?
– Tautinės tapatybės išsaugojimas yra svarbus veiksnys tautos, valstybės, bendruomenės bei kiekvieno žmogaus gyvenime. Kaip sakydavo mūsų patriarchas dr. Jonas Basanavičius, žmogus, nežinantis savo šaknų, yra kaip mažas vaikas, kuris blaškosi ir nežino, kur eiti. Jei neturėsime tvirtų šaknų, būsime panašūs į nendrę, kuri linksta į tą pusę, iš kur pučia vėjas, kurią lengva pažeisti, nulaužti.
Prieš 100 metų buvę įvykiai, ypač pasienyje, daug ką sujaukė. Valstybinė siena atskyrė vienus lietuviškus kaimus nuo kitų lietuviškų kaimų, gyventojus nuo gyventojų, gimines nuo giminių. Neretai ir vienus sodybos pastatus nuo kitų… Nors šiandien gyvename ES Šengeno zonoje ir sienos mūsų nevaržo, bet kiek dar daug jų – geležinių uždangų, spygliuotos vielos tvorų – liko mūsų širdyse. Pagaliau, ar neatėjo laikas įvesti Šengeno erdvę į mūsų sąmonę, kad bendra mūsų praeitis vėl taptų bendra.

– Projekte numatyta savaitraščio skaitytojus supažindinti su dvylika Lenkijoje esančių miestelių ir kaimų, kurie 1920 metais buvo atimti iš Lietuvos. Kuo skiriasi ir kuo panašios šios gyvenamosios vietos?
– Reikia suvokti, kad kitoje valstybinės sienos pusėje yra lietuvių etninės žemės, svarbus Lietuvos priešpilis. Čia gyvenantys lietuviai iš niekur neatvyko, tik Lietuva buvo priversta iš čia pasitraukti. To krašto lietuvių bendruomenė, nors akivaizdžiai silpsta, bet dar gaji. Žmonės puoselėja tėvų ir protėvių kalbą, tradicijas ir papročius. Veikia lietuviškos mokyklos, kultūros įstaigos, leidykla, leidžiami žurnalai, knygos, vadovėliai. Ne kartą iš atvykusiųjų tautiečių lūpų tenka išgirsti, kad jie čia atranda prieškarinę Lietuvą, kad jaučiasi labiau Lietuvoje nei būdami pačioje Lietuvoje.
Punskas, lenkų vadinamas lietuvių sostine, buvo ir yra svarbus lietuvybės centras. Čia savivaldybės valdžia, tarnautojai, įstaigų ir organizacijų vadovai yra lietuviai. Įstaigose, gatvėse ir parduotuvėse beveik neišgirsite lenkų kalbos.
Seinai didžiuojasi savo aukso amžiumi bei čia gyvenusiais ir veikusiais Lietuvos atgimimo šulais: V. Kudirka, A. Baranausku, J. Staugaičiu ir kitais. Šio miesto lietuviai daug dešimtmečių buvo persekiojami dėl lietuvybės, kovojo dėl teisės melstis gimtąja kalba, bet išliko, puoselėja savo protėvių tradicijas ir kalbą, turi lietuvišką „Žiburio“ mokyklą, „Lietuvių namus“. Veikia LR konsulatas.
Nuo Suvalkų sutarties praėjo 100 metų. Nors nepavyko šio įvykio įamžinti atminimo lenta, tačiau Suvalkuose jau pučia nauji vėjai. Netrukus čia turėtų pradėti darbą lietuviškas vaikų darželis, o ateityje gal ir lietuvių kultūros ir švietimo centras.
Išskirtinai įdomių ir įsimintinų vietų čia daug. Verta aplankyti Vygrius, kurie savo grožiu priartėja prie Trakų. Pusiaukelėje tarp Punsko ir Seinų reikėtų užsukti į Vidugirius, kurie mena Jogailos medžioklės laikus. Šalimai Vidugirių driekiasi nuo Lietuvos Gilviečio ežeru atskirti Paliūnai, o kiek labiau į vakarus – Klevai su savo jotvingių piliakalniu, Navinykai, Valinčiai, Vaitakiemis su darbščiais ir nuoširdžiais lietuviais. Kiekvienas atvykęs į šį kraštą privalo bent kartą aplankyti Berznyką ir ant lietuvių savanorių kapų uždegti žvakelę. Negalima išvykti iš čia neaplankius Ožkinių ir ten esančios jotvingių ir prūsų gyvenvietės. Tai nuostabiai įdomi legendų, padavimų bei mistikos kupina istorijos paveldo skrynia.

– Kokie šių gyvenviečių ryšiai su Lietuva, kiek jose išsaugota lietuvybė?
– Iki 1990 m. šio krašto lietuviams sunku buvo aplankyti Lietuvą. Reikėdavo specialių kvietimų, vėliau laukdavo ilga ir sudėtinga kelionė traukiniu per Gardiną. Viskas pasikeitė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Iš pradžių, kai sieną užplūdo prekeiviai, prie jos susidarydavo kilometrinės eilės, kuriose neretai ir kelias dienas reikėdavę praleisti. Tokiomis sąlygomis daug kas vykti į Lietuvą nesiryždavo. Kai Lietuva ir Lenkija buvo priimtos į Šengeno erdvę, kitados taip kruopščiai saugomą sieną jau buvo galima kirsti ir laukais. Lietuvių kalba tapo dažnas reiškinys Seinų ar Suvalkų turguose, gatvėse ir parduotuvėse. Ne viskas, deja, buvo idiliška. Atvykdavo pas mus ir įvairaus plauko nekultūringo jaunimo, pasitaikydavo vagysčių.

– Kokia tarme kalba šių vietovių Lenkijos lietuviai? Ar visi moka lietuviškai?
– Didelė dalis šio krašto gyventojų kalba dzūkiškai, panašiai kaip ir Lazdijuose, bet jų šnekta nežymiai skiriasi. Šiek tiek į šiaurę nuo Punsko kaimuose kalbama ir suvalkiečių tarme.
Suvalkų krašto lietuvių šnektos buvo tyrinėtos Lietuvos kalbininkų. Parašyta ir išleista ne viena šia tematika mokslinė knyga, publikuota nemažai straipsnių.
Mūsų sąlygomis, jei kas praranda kalbą, praranda ir tapatybę. Lietuviškai kalbančių šiame krašte dabar yra žymiai mažiau nei prieš trisdešimt metų. Daugėja mišrių santuokų. Sienų panaikinimas nutautėjimo proceso nesustabdė.

– Ar daug šių vietovių lietuvių renkasi mokslus ir gyvenimą Lietuvoje?
– Daugiau kaip pusė šio krašto jaunimo, Punsko licėjaus absolventų, renkasi mokslus Lietuvoje, dažniausiai Kaune ir Vilniuje. Tapę medikais, finansų ir ekonomikos specialistais, informatikais, filologais ir kt. sričių žinovais, pasilieka dirbti ir gyventi Lietuvoje. Retas kuris svajoja apie išvykimą į Vakarų šalis.

– Kokia kultūrinė veikla vyksta šiose gyvenvietėse? Ar Mišios bažnyčiose laikomos lietuvių kalba?
– Šio krašto lietuviai gali pasigirti turtinga kultūrine veikla. Ji tokia įvairiapusiška ir gaji, kad reikėtų tam ne vieno straipsnio. Paminėsiu tik, kad pagrindiniai kultūros centrai – Punskas, Seinai, Suvalkai. Antai Punske veikia kelios kultūros įstaigos, muziejai, amatų centras, leidykla, saviveikloje dalyvauja kas ketvirtas šio krašto gyventojas. Vien Punsko kultūros namuose per metus suorganizuojama per 40 kultūrinių renginių. Lietuviai turi galimybę melstis gimtąja kalba.
Lietuviškų šv. Mišių laikas Suvalkų krašte. SEKMADIENIAIS


• Punske – 8.00 val., 12.15 val.
• Vidugiriuose – 11.00 val.
• Seinuose – 13.00 val.
• Žagariuose – 10.00 val.
• Smalėnuose – 10.00 val.
• Suvalkuose – 15.30 val. I ir III mėnesio sekmadienį Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje.

– Ar yra išleistas koks nors leidinys lietuvių ar lenkų kalbomis apie paribio lietuvius?
– Apie Suvalkų krašto lietuvių istoriją, gyvenimą ir problemas yra parašyta ir išleista ne viena knyga. Rekomenduočiau perskaityti Punsko „Aušros“ leidykloje 2015 metais pasirodžiusią knygą „Seinų-Suvalkų kraštas“. Jos autorius Antanas Patackas, kilęs iš Lazdijų rajono Mikniškių kaimo, Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui veikėjas, teisininkas, pedagogas, Algirdo (Kovo 11-osios Akto signataro) ir Gintaro (poeto) tėvas.

– Papasakokite plačiau apie Jūsų vadovaujamą portalą. Kokia jo tematika, lankytojai ir t. t.?
– Portalas punskas.pl veikia 12 metų. Šiuo metu užfiksuota 4,7 mln. apsilankymų. Per metus parengiame ir paviešiname daugiau kaip 1000 straipsnių ir vaizdo reportažų. Stengiamės informuoti mūsų skaitytojus apie viską, kas įdomaus vyksta Punsko, Seinų ir Suvalkų krašte, išeivijoje bei Lietuvoje. Nerasite čia kriminalinio pobūdžio įvykių, bet yra daug informacijos apie kultūrinius renginius, mokslines konferencijas, seminarus, lietuvių švietimą Lenkijoje, Lietuvos ir Lenkijos politikų susitikimus su lietuvių tautinės mažumos organizacijų atstovais, Rengiame reportažus apie Lietuvos meno, kultūros, mokslo žmonių laimėjimus Lenkijoje, dailininkų parodas, muzikų ir dainininkų koncertus, išleistas knygas, literatūrinius renginius ir kt. Stengiamės parodyti ir papasakoti iš Punsko krašto kilusių žmonių sėkmingas istorijas, puoselėti ir populiarinti elektroninėje erdvėje įvairias Suvalkų krašto etnokultūros paveldo formas, išsaugoti nuo užmaršties etninių žemių lietuvių pasakojamosios ir dainuojamosios tautosakos pavyzdžius, senųjų amatų tradicijas.
Portalą lanko ir vaikai, ir jaunimas, ir vyresniosios kartos žmonės. Jis yra skirtas etninių žemių lietuviams, lietuvių diasporai Lenkijoje, Lietuvos visuomenei, Suvalkų krašto lietuvių emigracijai JAV, Kanadoje, Vakarų Europoje, visiems, kam įdomus etninių žemių lietuvių gyvenimas, jų problemos ir lūkesčiai, kas su šiuo kraštu yra kuo nors susijęs, domisi Punsko ir Seinų lietuvių gyvenimu ir reikalais.

– Ačiū už pokalbį.

„Dzūkų žinių“ informacija

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: