Kas yra tas Punskas, kad jis toks žinomas, kokias paslaptis mena, kokias istorijas galėtų pasekti. Atvykę į Punską lenkai nustemba neišpasakytai. Štai, nors dar Lenkijoje, tačiau jie pasijunta lyg būtų kitoje šalyje. Viskas čia jiems kitoniška: kalba, žmonių papročiai, kultūra, kitas istorijos ir kultūros paveldas. Juos stebina dvikalbiai vietovių pavadinimai, įmonių lentos, skelbimai, reklama ir užrašai lietuvių kalba. Gatvėse, parduotuvėse ir įstaigose lenkų kalbos čia gali ir neišgirsti. Punske daug įdomių dalykų galima pamatyti, tačiau ne kelias valandas, o bent porą dienų tam reikėtų skirti.
Galima pasamprotauti, kas bendro tarp Punsko ir Varšuvos? Varšuva, žinia, oficiali Lenkijos sostinė, o Punskas tik maždaug prieš 60 metų žiniasklaidos buvo pramintas Lenkijos lietuvių sostine. Kitados Punskas buvo miestas, dabar tai ne visai 1,3 tūkst. gyventojų turintis bažnytkaimis. Miesto teises, patiems miestelėnams prašant, prarado XIX amžiuje. Varšuvoje šiuo metu gyvena per 1,7 mln. žmonių. Miesto teises ji gavo prieš 720 metų ir neprarado jų ir šiandien. Ir Punskas, ir Varšuva ypač gerbia karalių Žygimantą III Vazą. Punskiečiai už tai, kad jis 1597 m. karališku dekretu įsteigė Punsko parapiją, o varšuviečiai, kad tuo pačiu metu (beveik tais pačiais metais) Lenkijos sostinę iš Krokuvos perkėlė į Varšuvą. Karalius tai padarė, be abejo, ne tam, kad atsidurtų arčiau Punsko. Varšuvos senamiestyje jo garbei stovi didinga kolona, o Punske jo vardu pavadinta viena gatvė.
Kas šiandien Lazdijuose žino girininką Stanislovą Zalivskį? Jo vardas per keturis šimtmečius ir Punske buvo gerokai primirštas. Tik prieš trejus metus, švenčiant parapijos įkūrimo 420-ąsias metines, visuomenė jo atminimą pagerbė memorialine lenta bažnyčios šventoriuje.
Punsko parapijos kanceliarijoje yra saugomas karaliaus Žygimanto III Vazos parapijos steigimo dokumentas, kuriame rašoma: „<…> kilmingasis Stanislovas Zalivskis, Livo vėliavininkas, mūsų Merkinės, Lazdijų ir Seivų miškų valdytojas, dėl savo pamaldumo Dievui ir labai uoliai siekdamas Jo garbės, mums priklausančiame Naujojo Punsko kaime, esančiame mūsų Merkinės, Lazdijų ir Seivų miškų urėdijoje, Romos katalikų tikybos šventovę savo lėšomis pastatė ir paprašė, kad mes šiam maldingam darbui ir kūriniui pareikštume savo pritarimą, kad saugotume jį savo autoritetu ir kad šios bažnyčios įsteigimą teisėtu ir mums priimtinu pripažinti bei gėrybėmis ir pajamomis apdovanoti ir aprūpinti teiktumės. Mes savo ruožtu pritardami šiam Dievo garbei skirtam kūriniui, o juo labiau matydami jo būsimą naudingumą Bažnyčiai, minėtame Naujojo Punsko kaime minėto kilmingojo Stanislovo Zalivskio pastatytą šventovę pripažįstame esant teisėta, mums priimtina, steigtina ir apdovanotina, tad šiuo raštu ją iškilmingai steigiame ir apdovanojame.“
Minėtame karaliaus rašte skaitome, kad Punsko klebonas turi būti lietuvis arba lietuviškai kalbantis. „Nuo dabar kiekvieną kartą, kai šios bažnyčios klebono postas dėl mirties ar dėl atsistatydinimo bus laisvas, mes ir mūsų šviesiausieji įpėdiniai pasiliekame sau teisę skirti kleboną lietuvį arba mokantį lietuvių kalbą.“ Nuo karaliaus laikų iki mūsų dienų tik vieną kartą Punsko klebonas lietuviškai kalbėti nemokėjo. Tai buvo tamsiausi laikai per visą Punsko parapijos istoriją.
Virš Punsko miestelio stiebiasi iškilūs Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo bažnyčios bokštai. Tai trečia Punsko šventovė. Kaip užrašyta 1829 m. kronikoje, pirma sudegė kartu su miestelio namais. 1772 m. buvo pastatyti nauji maldos namai, kurie po ne visai 100 metų susilaukė to paties likimo. Mūsų dienomis stovinti bažnyčia statyta prieš 138-erius metus. Šventovės vidaus interjeras laikui bėgant keitėsi. Nepaprasto grožio bažnyčios didysis altorius yra pagamintas iš ąžuolo pagal vysk. Antano Baranausko nurodymus. Jo autorius garsusis altorių meistras Adomas Karalius.
Punsko parapijoje darbavosi daug iškilių kunigų, tarp jų buvo aušrininkas, knygnešių ir daraktorių globėjas, literatas Simonas Norkus, žymus visuomenės veikėjas Motiejus Simonaitis, kovotojas dėl lietuvybės, partizanų globėjas Antanas Žievys ir kt. Šiuo metu Punsko parapijos klebonas yra Seinų bazilikos bei Vilkaviškio katedros garbės kanauninkas, kunigas Česlovas Juozapas Baganas. Jam talkina jaunas kunigas iš Lietuvos – Povilas Slaminis.
Punsko bažnyčios paunksnėje, apsuptas medžių, koplytėlių ir gėlių, stovi senus laikus menantis pastatas, svarbus architektūros paminklas „senoji klebonija“. Nuo 1995 m. jame veikia muziejus, kuriame kiekvieną vasarą rengiama vis kitokia paroda. Lankytojų dėmesį patraukia apeiginio meno skyrius, sodai, margučiai, verbos, derlinių vainikai, eglutės papuošalai, tautodailės galerija ir kt. Audimui skirtame kambaryje stovi staklės, rateliai, skietai, vytuvai ir įrankiai linams apdoroti, kraitinės skrynios, kraičio skrynios bei kraitkubiliai. Kitose patalpose yra eksponuojami namų apyvokos bei interjero daiktai: lovos, spintos, rankšluostinės, geldos, medinės tarkos, kočėlai, lygintuvai ir pan.
Panašių lankytinių objektų Punske yra nemažai. Tai senų amatų centras „Šimtavirvis“, Punsko lietuvių kultūros namuose veikiantis Juozo Vainos etnografinis muziejus, Punsko krašto etnografinė sodyba, dažniau vadinama skansenu. Čia stovi iš gretimo Vaitakiemio kaimo perkelta XIX–XX a. stuba, kluonas, tvartas ir svirnas. Gyvenamajame name įrengtos ekspozicijos, kluone vyksta Klojimo teatrų festivaliai ir spektakliai, rengiami koncertai.
Kultūrinių renginių Punske „nors grėbliu stumk“. Plačiausiai žinomos Punsko dienos ir Žolinės atlaidai, kuriuose dalyvauja kartais net ir keliolika tūkstančių žmonių. Dalyvauti šv. Mišiose, pasižiūrėti procesijos ir gražių derlinių vainikų bei įsigyti liaudies dirbinių ar maisto produktų čia pat, bažnyčios aikštėje, šurmuliuojančioje mugėje atvyksta daug turistų iš Lenkijos ir Lietuvos. Daug dalyvių sulaukia taip pat kiti Punsko dienų renginiai – „Duonos, medaus ir pieno šventė“ bei įvairių folklorinių ir estradinių grupių koncertai.
Kultūrinių renginių Punsko krašte gausu visus metus. Kažkas suskaičiavo, kad įvairiuose meno, dainų ir šokių kolektyvuose dalyvauja kas ketvirtas šio krašto gyventojas, t. y. daugiau kaip 1000 žmonių. Vien Punsko lietuvių kultūros namuose per metus surengiama per 40 koncertų! Tačiau Punskas tai ne tik kultūros, bet ir švietimo bei leidybos centras. Čia yra leidžiama „Aušra“ – dvisavaitinis Lenkijos lietuvių leidinys, veikia „Aušros“ leidykla, kurioje jau pasirodė daugiau kaip 400 knygų, albumų, vadovėlių lietuviškoms mokykloms ir kt. spaudinių.
Pirmoji švietimo įstaiga Punske įkurta prieš 420 metų. Tai buvusi parapinė mokykla. Lietuviškų mokyklų šiame krašte kitados buvo daug. Dabar liko vos kelios. Svarbiausias yra Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus, kuris 2019 metais įvertintas F. Bortkevičienės Kalbos premija. Ši sidabrinė mokykla tai šio krašto pasididžiavimas ir pažiba. Pagal reitingus, licėjus lenkia ne vieną Varšuvos ir kitų Lenkijos didmiesčių vidurinę mokyklą. Šiais metais jis buvo 6 Palenkės vaivadijoje ir 209 Lenkijoje!
Miestelio centre baigia nykti daugiau kaip prieš 100 metų statyta medinė žydų sinagoga – viena iš nedaugelio tokių Lenkijoje. Jos būklė apgailėtina. Nunykę maldos namai jų savininkui – Lenkijos žydų bendruomenei – atrodo, nelabai rūpi. Yra žinių, kad žydai į Punską atvyko prieš beveik 400 metų. Leibas Šperlingas ir Albertas Kiršas žydų kalba Niujorke išleistoje knygoje taip prisimena prieškarinį Punską: „Punskas buvo nedidelis štetl – žydiškas miestelis, apsuptas gražių pievų, turtingas skurdo. Jame gyveno apie 70 žydų šeimų, kartų kartom prisirišusių prie menkos žemės ir prie savo ramaus, nuoširdaus gyvenimo.“ Miestelio pakraštyje prie kelio Ramonų kaimo link yra žydų kapinės. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai vertė vietinius gyventojus naikinti šių kapinių antkapius, kurie buvo naudojami vietiniams keliams grįsti. Šiuo metu žydų kapinėse galima aptikti keliolika antkapinių paminklų likučių. Punsko žydų likimas buvo toks pats, kaip ir Lietuvos žydų.
Viename straipsnyje Punsko aprašyti neįmanoma. Daugiau apie jį bei etninių žemių lietuvių gyvenimą galite pasiskaityti internetiniame žinių portale punskas.pl.
Sigitas Birgelis
Sidabriniai papuošalai moterims, vyrams ir vaikams.
Projektas – Lietuviškos tapatybės išsaugojimas Lenkijos paribio kaimuose. Paramos teikėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Paramos suma – 2 000 Eur.